Guvi Panevėžio rajono Kulbių kaimo senbuvė 83-ejų Janina Bikinienė, išauginusi du sūnus ir dukrą, sulaukusi šešių anūkų bei tiek pat proanūkių, yra aktyvi bendruomenės narė, įvairių renginių dalyvė.
Sudomino muziejininkus
Vasarą J.Bikinienės kiemo vartai atverti šventėms ir smagiems bendruomenės pasibuvimams. Žiemą ji mielai aprodo savo rankdarbius, klėtelėje įkurtą nedidelį muziejų, kuriame sukaupė savo ir vyro giminės senus daiktus.
Klėtelėje anksčiau buvo laikomi grūdai, o dabar sunešti įvairūs buities rakandai, įrankiai, žibalinės lempos, senas laikrodis, medinė lova, užtiesta pačios senolės austu užtiesalu, sieną puošia motinos aplikuotas paveikslas. Palubėje kabo seni kailiniai, milinė, sovietinių laikų mokyklinė dukros uniforma.
„Šį „samovarą“ naudojo mano mama, o 200 metų senumo pipirų malūnėlis atkeliavo iš prosenelių. Kas žino, gal ir kavą tiktų susimalti“, – bene seniausią giminės daiktą rodė Kulbių kaimo gyventoja.
Prieš aštuonetą metų mirusį sutuoktinį primena ne tik jo naudoti įvairiausi darbo įrankiai, bet ir medinis „sundukas“, su kuriuo jis išėjo į kariuomenę. Vyras pats pasigamino užrakinamą medinį lagaminą.
Senolė rodė paprastas vyteles su kilpelėmis ir prašė atspėti, kam jos buvo naudojamos. Pasirodo, jomis rišdavo iš miško nešamus žabus, tvirtindavo šiaudinius stogus.
Kaip ir pridera muziejui, prie eksponatų yra nurodyti pavadinimai, kuriuos kruopščiai surašė senolės anūkė.
Dalies daiktų jau nebeliko klėtelėje. Kai kurie išdovanoti, kai kurie paskolinti ar parduoti muziejams. Nebeliko staliaus darbastalio, kalvio įrankių, linų mintuvų ir kt.
Vieną seną skrynią išsivežė Panevėžio muziejininkai. Močiutei atrodo, kad juos labiau sudomino ne pati skrynia, o ant jos dangčio prilipdyti seni saldainių popierėliai. Juos vaikystėje priklijavo J.Bikinienės vyras.
Ateityje muziejuje greičiausiai vietą ras ir kaimo šviesuolei skirti apdovanojimai. Namuose ant sienos kabo padėkos už paramą gaivinant kaimo tradicijas, dvasinės šviesos skleidimą, kulinarinio paveldo šventę „Bulvė ir maistas, ir vaistas“, etninės kultūros puoselėjimą.
Nuotaiką skaidrina rankdarbiai ir dainos
„Nieko specialiai nerinkome. Kaimo žmonės buvo taupūs, nemėtydavo daiktų. Ir mes nebenaudojamus įrankius, buities daiktus, net dviračio rėmus ir kitokias lūženas dėdavome ant aukšto. Galvojome, kad galbūt kada pravers“, – pasakojo J.Bikinienė.
Moters sutuoktinis buvo labai darbštus ir sumanus vyras. Gerai mokėjo staliaus darbus, statė namus, todėl ir tam reikalingų įrankių buvo nemažai sukaupęs. Dalį jų jam perdavė tėvas, taip pat buvęs stalius ir statybininkas.
J.Bikinienė gali papasakoti ir parodyti, kaip naudojami klėtelėje sukaupti audimo, verpimo, siūlų sukimo ir kiti įrankiai.
„Pati mindavau, brukdavau linus, susiverpdavo, ausdavau, megzdavau, siuvinėdavau, siūdavau. Viską, ko reikėjo namams, ūkiui, mokėjau daryti. Ir dabar verpiu, neriu užtiesalus. Juk nuo seno kaimo žmonės mokėjo viską pasidaryti, į parduotuves, kaip dabar, nėjo pirkti“, – kalbėjo senolė.
Augindama vaikus ir besisukdama darbų verpete J.Bikinienė neturėjo laiko ilgiau prisėsti prie rankdarbių. Į juos pasinėrė, kai namuose liko viena. Ieškojo, traukė iš spintų motinos, senelės nertinius, megztinių likučius ir gaivino įgūdžius.
„Bandau kartą, kitą, ir pavyksta. Dar anūkė padeda. Kai dirbu, kitokia nuotaika apima, sveikatos atsiranda. Sunkiausia būna nuo lapkričio pabaigos iki Trijų karalių. Tada ir liūdesys, ir neramumas užeina. Einu su kaimynėmis pasišnekėti, imu darbus planuoti, ir pagerėja. Džiaugiuosi, kad dar galiu pati susitvarkyti“, – skųstis nelinkusi močiutė.
Nuotaika praskaidrėja ir po repeticijų Trakiškio bendruomenės namuose. „Dažniausiai renkamės mūsų mamų ir močiučių dainas, kuriose apdainuojamos piršlybos, vestuvės, audimas, verpimas ir kiti darbai“, – sakė J.Bikinienė.
Sveikatą stiprina žolelėmis
Garbaus amžiaus sulaukusi senolė nesiskundžia ir sveikata. Jei geriau girdėtų, būtų visai neblogai. Sveikatą moteris linkusi taisyti liaudies medicinos priemonėmis.
„Nesu didelė žolių žinovė, bet pagrindinių augalų, kuriuos naudojo mama, močiutė, visada prisirenku. Turiu ramunėlių, gudobelės vaisių, laukinių našlaičių, apynių, jonažolių. Sakoma, kad ši vaistažolė tinka nuo 99 ligų“, – iš didžiulės pintinės džiovintų žolelių ryšulėlius traukė žilagalvė.
J.Bikinienė paragino paragauti nuo daugelio ligų serginčios Kondroto šaknies (miškinės sidabražolės, degsnio – red.) trauktinės, kuri žiemą pirmiausia apsaugo nuo visokių virusų. Kaip pasigaminti šį stebuklingą vaistą, moteris noriai paaiškina ir kitiems.
„Kondroto šaknį nuo seno naudojo. Sako, kad šia žole ir vėžį išgydo“, – prisiminė senolė.
Iki šiol šio krašto moterys negalavimams gydyti naudoja senąjį smilkymo žolelėmis būdą. „Į kibirą reikia prisemti karštų žarijų, užmesti reikiamų žolelių ir pasmilkyti skaudamą vietą. Kartą pasmilko saulei leidžiantis, dar kartą, ir pagyja. Jei gydomos votys, reikia ant žarijų užberti piktojo dagilio“, – aiškino J.Bikinienė.
Žolių dūmais ne tik gydydavo, bet ir baimes išvarydavo, energiją sugrąžindavo, kambarius dezinfekuodavo.
Gamtos ritmu gyventi įpratusi senolė jaučia, kad nuo viduržiemio darosi lengviau. Anot moters, anksčiau žmonės pusiaužiemį minėjo vasario 2-ąją, o ne sausio 25 dieną.
„Dabar kažkas sumaišyta. Pusiaužiemis yra per Grabnyčias. Tą dieną barsukas verčiasi ant šono. Jei tądien būna saulėta, bus ilga žiema, o jei apsiniaukę – trumpa“, – pastebėjo senolių tradicijų skleidėja.
