Išrinko Garbės piliete
Panevėžyje prasidėjo renginiai, skirti rašytojos, pedagogės, visuomenės veikėjos, politikės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Šiai garsiai ir kilniai moteriai prisiminti miesto Dailės galerijoje buvo surengta popietė „Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo nuostatos“. Nors į ją susirinko ne taip jau daug žmonių, tačiau atėjo tie, kuriems svarbi rašytoja, gyvenusi Panevėžyje praėjusiame šimtmetyje ir palaidota Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
Apie iškilios asmenybės gyvenimo nuostatas kalbėjusi Kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė ne tik priminė, ką gyvenantiesiems šiandieniniame moderniame pasaulyje gali duoti istorinė atmintis, bet ir pasidžiaugė, kad galų gale tinkamai pagerbta ši gležna, bet mokėjusi užjausti ir paguosti silpnesnįjį moteris. G. Petkevičaitė-Bitė išrinkta Garbės piliete ir mieste, ir rajone. Šis vardas jai suteiktas ne veltui: tai garsiausia XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Panevėžio krašto rašytoja, dramaturgė, publicistė, pedagogė, visuomenės ir kultūros veikėja, filantropė.
Ji priklausė tam negausiam būreliui lietuvių inteligentijos, besidarbavusios tautinės kultūros dirvoje. Tai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas. V. Vasiliauskaitė apgailestavo, kad G. Petkevičaitės-Bitės kūrybos negvildena moksleiviai, ji nebėra įtraukta į mokymo programas.
Išleido visą tritomį
Popietės metu pristatyta G. Petkevičaitės-Bitės knyga „Karo meto dienoraštis“. Praėjo 92 metai, kai G. Petkevičaitė-Bitė parašė vieną svarbiausių ir didžiausių savo kūrinių – „Karo meto dienoraščio“ tritomį. Jis buvo išspausdintas tik ištraukomis. Minint rašytojos 150-ąsias gimimo metines, visą „Karo meto dienoraščio“ tritomį išleido E. Vaičekausko leidykla ir asociacija „Bitės namai“. Šis kūrinys – tai tautos epas, Pirmojo pasaulinio karo liudijimas. Knygoje pateikiama ne vien tik karo įvykių kronika. Didžiausia vertybė – autorės gyvenimo nuostatos: tautinė savimonė, atsakomybė už save ir kitus, turtinga, dosni dvasia, tvirta valia, dora, optimistinė pasaulėžiūra, verčianti dirbti kilnų darbą be luomų, tautybių skirtumų, humanizmas, visuomenės švietimas, pilietiškumas.
Tritomio sudarytoja Jarutė Vaičekauskienė „Panevėžio balsui“ aiškino, kodėl ėmėsi tokio sudėtingo darbo. „Kodėl sumaniau išleisti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo meto dienoraštį“? – klausė ji savęs ir tuojau pat atsakė. – Matant, kaip šiandien į gyvenimą skverbiasi blogis, kaip antikultūra veja lauk kultūrą, norisi atsvaros. Prisiminiau jaunystėje skaitytą „Karo meto dienoraštį“. Tada dar nesuvokiau, kad čia ne visas kūrinys, kad tik dalis jo – ištraukos. Pradėjau domėtis. Radau, kad 1-asis tomas buvo išleistas 1925 metais, antrasis – 1931, o trečiasis taip ir liko rankraščiuose.“
J. Vaičekauskienė pasakojo, kad 1966 metais išleistuose G. Petkevičaitės-Bitės raštuose yra įdėti „Karo meto dienoraščio“ 1-asis ir 2-asis tomai. „Trečiojo, deja, įdėtos tik ištraukos, – dėstė toliau. – Nuo kūrinio parašymo praėjo 92 metai, po rašytojos mirties jau skaičiuojame 68-uosius metus, o viso leidinio vis neturėjome. Todėl ir buvo nuspręsta – būtina išleisti visą rašytojos parašytą „Karo meto dienoraščio“ tritomį. Juk tai yra lobis, didelis dvasinis ir kultūrinis lobis, nes parašyta su didele meile žmogui, išryškinant pačias geriausias jo savybes. Kas gali paneigti, kad tos savybės nėra svarbios šiandien?“
Ekslibrisų paroda
Popietės metu atidaryta ir ekslibrisų paroda, kurioje eksponuojami ekslibrisų konkurso, skirto G. Petkevičaitės-Bitės 125-osioms gimimo metinėms paminėti (konkursas vyko 1986 metais – autorės pastaba), kūriniai. Šio konkurso organizatorė dailininkė Stasė Medytė aiškino, esą ekslibrisų, nors ir kurtų prieš 25 metus, prasmės laikas nepakeitė. „Jie svarbūs ir šiandien, taip, kaip mums svarbi pati rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė. Be to, konkursas vyko prieš 25 metus, todėl dabar įdomu pažiūrėti tuo metu sukurtus darbus, nupūsti nuo jų laiko dulkes. Kai kurių jų autorių jau nebėra tarp mūsų, tačiau jų darbai išliko ir gali pradžiuginti mūsų akis ir širdis“, – kalbėjo dailininkė, parodoje pateikianti unikalių eksponatų.
Reikšminga ir dabar
Renginyje buvo prisimintas iškilios rašytojos, pedagogės, visuomenės veikėjos, politikės G. Petkevičaitės-Bitės pasakytas teiginys: „Visi turime suprasti ir žinoti, kad kultūra vietoje nestovi, ją varo žmonės, kurie savo idealų į pilvą arba kišenę sukrauti nepanorėjo ir nesugebėjo. Gėrio grūdas turi būti pasėtas, o jei ras gerą dirvą ir suvešės, tai aukščiausias žmogaus siekimas. Tautos literatūra – tai tautos idealų, troškimų reiškėja.“
Ne vienas pakalbintas popietės dalyvis sakė, kad šie prieš šimtą ar daugiau metų ištarti žodžiai prasmingi ir šiandien, nes kultūra – tai mūsų varomoji jėga, neleidžianti stovėti vietoje ir verčianti nuolat judėti pirmyn.
Gyvenimo faktai
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) – rašytoja, publicistė, Lietuvos visuomenės ir politinė veikėja. Ji rėmė gabius jaunuolius, padėdama siekti jiems mokslo. Taip į žymius skulptorius prasiveržė Bernardas Bučas ir Juozas Zikaras. Parašė apysakų ir apsakymų („Vilkienė“, „Dievui atkišus“, „Homo sapiens“ ir kt.), romaną „Ad astra“ (1933 m.), atsiminimų („Karo meto dienoraštis“, „Iš mūsų kovų ir vargų“), paskelbė publicistikos ir kritikos straipsnių.
1929 m. apdovanota 3-iojo laipsnio, o 1936 m. – 1-ojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Panevėžyje įsteigtas memorialinis muziejus, Puziniškyje veikia memorialinė ekspozicija. Jos vardu pavadinta Panevėžio biblioteka ir Joniškėlio vidurinė mokykla, joje įrengtas memorialinis kambarys.
1907 m. – pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo pirmininkė. 1908 m. – viena iš Lietuvių moterų sąjungos, o 1922 m. – Lietuvos moterų sąjungos steigėjų. 1909–1913 m. dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje išlaikė felčerio egzaminus. Dirbo vaistinės vedėja, felčere. Priklausė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai. 1920 metais išrinkta į Steigiamąjį Seimą. Pirmininkavo pirmajam posėdžiui kaip vyriausia Seimo atstovė.
