Nuaidėję Lietuvos kultūros sostinės renginiai Ramygalos miestelyje tapo svarbiausiu Panevėžio rajono kultūros gyvenimo įvykiu. Buvusiai Ramygalos kultūros centro direktorei Loretai Kubiliūnienei praėję metai – taip pat neeiliniai.
Išrinko kultūros šviesuole
„Projektas „Ramygala – Lietuvos kultūros sostinė“ prilygo vaiko gimimui. Iki šiol dar gyvenu tais įspūdžiais. 2010-ieji – vieni svarbiausių mano gyvenime“, – atvirauja L.Kubiliūnienė.
Kultūros sostinės renginių siela tapusi moteris dar kartą įsitikino, kiek daug aplinkui nuostabių žmonių, gebančių ir norinčių kartu kurti, džiaugtis. Ramygaliečių akyse spindėjęs bendrumo ir net pasididžiavimo jausmas buvo atpildas už įdėtas pastangas ir nemiegotas naktis.
Vietos laikraščiui inicijavus kaimo kultūros šviesuolio rinkimus, žmonės nedvejodami daugiausia balsų atidavė L.Kubiliūnienei. „Ši moteris sugeba visus įkvėpti, paskatinti ir suburti bendram darbui“, – gerų žodžių sumaniai organizatorei negaili ramygaliečiai.
„Vienas lauke – ne karys, – kuklinasi Loreta. – Didžiausia projekto sėkmė – miestelio ir aplinkinių kaimų žmonių geranoriškos pastangos pateisinti gautą Lietuvos kultūros sostinės vardą. Jėgas suvienijo ūkininkai, verslininkai, gimnazijos bendruomenė, seniūnija, kultūros darbuotojai. Tai mūsų visų darbas.“
Senolius įtraukė į madų šou
Pasibaigus Ramygalos bendruomenę įkvėpusiam projektui, L.Kubiliūnienė turėjo palikti darbo vietą. Dėl to labai nesisieloja, nes prieš trejus metus sutiko pavaduoti vaiko priežiūros atostogų išėjusią Kultūros centro vadovę.
Moteris sako, kad 3 metų pakanka norint ką nors nuveikti. Juolab kad buvo aplink žmonių, norėjusių kartu veikti. Tik kiekvienam reikėjo tinkamo žodžio, kad įsitrauktų į miestelio kultūrinį gyvenimą, – vieną teko padrąsinti, kitą pakviesti. O kad žmonės nesivaržytų žiemą kartu su vaikais pašėlioti, Loreta pirma rogutėmis nučiuožė nuo kalniuko.
Neįprasta suaugusiesiems buvo įsijungti ir į madų šou, kurį surengė per Ramygaloje vykstantį tradicinį modernaus meno festivalį „Keturiese“. Jaunimas, moterys ir net žilagalviai senukai puošėsi iš plastiko, laikraščių ir kitų antrinių žaliavų sukurtais drabužiais. Šią kolekciją ramygaliečiai pristatė ir kitose scenose.
„Iš pradžių ir moterims, ir vyrams atrodė nejauku pasirodyti scenoje su tokiais drabužiais. Vyrai dar norėjo kokių nors veidus maskuojančių akinių, tačiau vėliau įsidrąsino. Visi pajuto, kad tai smagus procesas, ir iki šiol su šypsena pasakoja įspūdžius“, – linksmas akimirkas prisimena L.Kubiliūnienė.
Moteriai svarbu, kad žmonės patikėjo, jog renginiai reikalingi jiems patiems, jų vaikams – visai bendruomenei. „Kai galvoji apie kitus žmones, jie tampa artimi – tarsi viena šeima. Tai ne tik darbas, tai mūsų visų gyvenimas“, – sako Panevėžio rajono savivaldybės jaunimo reikalų koordinatore tapusi Loreta.
Kaime išmoko ūkiškų darbų
Iš Panevėžio kilusi Loreta jau daugiau nei du dešimtmečius gyvena šalia Ramygalos esančiame nedideliame Butkiškių kaime. Jauna moteris atvyko gyventi į vyro gimtinę. Iš šio krašto yra kilę ir jos proseneliai.
Miestietei buvo nelengva iš karto įsilieti į kaimo gyvenimą, tačiau prisipažįsta gana lengvai išmokusi visų ūkiškų darbų. Šeima laikė karves, kiaules, arklį, triušius, vištas, žąsis.
Ko nežinojo, ėjo klausti kaimynų. Šiems iš miesto kilusios moters klausimai neretai atrodė keisti. Tačiau ilgainiui Loreta užsitarnavo jų pasitikėjimą. Kai patikėjo pamelžti karvę, suprato, kad jau tapo sava. Ūkininkavimo mokėsi ir iš knygų.
Prie kaimiškų darbų pratino ir keturis savo vaikus. „Viską norėjome daryti kartu, linksmai. Bulves skutome kartu, karvių melžti ėjome visi būriu kartu su katinu pakelta uodega priešakyje. Kol vaikai vienas po kito mokėsi melžti, karvės klusniai stovėjo, katinas laukė šilto pieno. Mūsų žygiai stebindavo kaimynus, tačiau toks jau mūsų gyvenimas“, – šypsosi Loreta.
Kubiliūnų namai ir kiemas visada buvo pilni savų ir svetimų vaikų juoko, klegesio bei kūrybos. Be keturių savųjų, šešerius metus augino svetur uždarbiauti išvykusios sesers vaikus. Pakako ir rūpesčių, ir nuovargio, ir džiaugsmų. Loreta kartu su jais piešė, lipdė, karpė...
Dabar namai ištuštėjo. Su tėvais gyvena tik jauniausias aštuoniolikmetis sūnus. Didesnis šurmulys būna savaitgaliais ir per šventes, kai susirenka suaugę vaikai, jų antros pusės ir du anūkėliai.
„Kaimą visada idealizavau. Čia daug privalumų, žmonės pažįsta vieni kitus. Argi mieste galėtum gauti duonos ar vaistų „ant kryžiuko“? O kaime tavimi pasitiki. Juk laimė nepriklauso nuo gyvenamos vietos ir laiko. Kiekvienas pats kuria savo gyvenimą“, – kalbėjo L.Kubiliūnienė.
Keramikos mokėsi kartu su vaikais
Neatskiriama Loretos gyvenimo dalis – pomėgis kurti. Nuo mažens ji mėgo piešti, tačiau dailės nesimokė. Savamokslė dailininkė yra surengusi kelias tapybos darbų parodas. Jos piešiniuose vyrauja peizažai. Tai gyvenimo gamtos apsuptyje įtaka.
„Kai pavargdavau, vyras įsisodindavo vaikus ir mane į mašiną ir veždavo į gamtą. Pailsėjus grįždavo ramybė, ir ranka vėl kildavo piešti. Negaliu kurti pagal užsakymą. Noriu, kad piešiniai gimtų iš vidaus“, – teigia menininkės gyslelę turinti moteris.
Ramygaloje Loreta atrado keramikos lipdymo malonumą. Lipdymo iš molio paslapčių kartu su savo vaikais mokėsi gimnazijos keramikos būrelyje. Taip pat įsitraukė ir į dailės mokytojos Laimos Kiškienės organizuojamus įvairius puodžių projektus.
Keramikos projektai miestelį garsina jau daugiau nei dešimtmetį. Jų tikslas – ne tik keramikos amato pažinimas ir populiarinimas, bet ir bendruomenės narių užimtumas. Todėl aktyvi mokytoja turiningam laisvalaikiui buria ir moksleivius, ir suaugusius miestelėnus. Ramygala prikviečia keramikų iš visos Lietuvos ir užsienio. Čia rengiami seminarai mokytojams, tarptautinės jaunųjų keramikų vasaros stovyklos.
2010 metais išleistame Ramygaloje vykusio keramikos projekto dalyvių kūrinių kataloge yra ir L.Kubiliūnienės darbų.
„Gyvenimas susideda iš paprastų dalykų, o laimė priklauso nuo žmogaus požiūrio. Visko būna kiekvieno gyvenimo. Galima dejuoti ir skųstis dėl nesėkmių, o galima nepasiduoti ir judėti į priekį“, – sako kaimo žmonių kultūros šviesuole pripažinta moteris.
