Kitaip nei dauguma Lietuvos dvarų, Šešuolėlių dvaras, priklausęs ne vienam savininkui, per stebuklą liko nesuniokotas. Ne vieno šimtmečio dvaro istorijoje ryškų pėdsaką paliko Lietuvos didikai Radvilos.

Prabangu ir stilinga

Reto grožio anglų kotedžo stiliaus raudonų plytų rūmus XIX a. pab.–XX a. pr. pasistatė Petras Povilas Končius. Apie tai, kaip dvaras buvo parduotas Lietuvos kariuomenės pulkininkui Jonui Variakojui, kuris čia gyveno nuo 1938 m. iki 1944 m., o vėliau su šeima pasitraukė į Vakarus, sklando daug gandų.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvaras grąžintas senųjų šeimininkų paveldėtojams, gyvenantiems JAV. 1998 m. dvarą įsigijusi JAV gyvenančio Raimondo Petrausko šeima per kelerius metus restauravo rūmus ir kitus statinius, sutvarkė parką, išvalė tvenkinius. Rūmų interjeras prabangus, puošnus, tačiau labai skoningas ir santūrus, išlaikantis XX amžiaus pradžios dvarų ir vilų interjero puošybos tradicijas. Dvaro rūmuose įrengti aštuoni prabangūs miegamieji, sūkurinė vonia, prabangios svetainės ir valgomieji kambariai su gausybe senos ir modernios tapybos paveikslų. Dvarui priklauso daugiau nei 100 hektarų teritorija, rūmų plotas –daugiau nei tūkstantis kvadratinių metrų.


Išlikęs A.Smetonos kambarys


Antrame rūmų aukšte, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į senąjį parką, yra miegamasis. Jame mėgo apsistoti Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Aštuoniakampės dvaro ledainės rūsyje įrengta pirtis, virš jos – jaukus poilsio ir pobūvių kambarys. Rekonstruotose dvaro ansamblio patalpose įrengta 400 vietų pokylių salė. Šalia atkurtos dvaro spirito varyklos įrengti ne tokie prabangūs, tačiau jaukūs kambariai. Šešuolėlių dvaro rūmų aplinka pritaikyta proginiams ir kultūriniams renginiams. Dvaras atviras lankytojams. Net ir prabangus šeimininko miegamasis, kai R.Petrauskas nesilanko Lietuvoje, gali būti išnuomotas romantiškos nakvynės geidžiantiems svečiams.


Veši reti augalai


Dvaras atkurtas vien privačiomis lėšomis, nebuvo prašoma valstybės pagalbos. Šešuolėliai – vienas pirmųjų Lietuvos dvarų, prikeltų naujam gyvenimui. Restauruotas ne tik unikalus kultūros paveldas – dvaro rūmai, bet ir visi senieji architektūros ansamblio objektai – svirnas, tvartas, ledainė, spirito varykla, kiti pastatai. Atkurtas ir didžiulę išliekamąją vertę turintis dvaro parkas, kurį kadaise projektavo garsūs to meto prancūzų kraštovaizdžio architektai. Yra ne tik vyraujančių vietinių medžių rūšių, bet ir introdukuotų: pilkųjų riešutmedžių, dygiųjų eglių, sidabrinių kėnių, melsvųjų pocūgių, platanalapių klevų, veimutinių pušų. Veši ir itin reti augalai: plačialapė miglė, vienintelė Lietuvoje karčioji karija. Parke buvo išvalyti ir įžuvinti trys tvenkiniai.


Atviras kultūrai ir žmonėms


Nuo seno Lietuvos dvarai garsėjo muzikavimo tradicijomis. Naujojo savininko iniciatyva jos tęsiamos ir dabar. Kad vasara paliktų nepakartojamų prisiminimų, siela prisipildytų muzikos garsų, o akys pailsėtų parko žalumoje ir grakščios architektūros grožyje, jau kelerius metus vasaros sekmadieniais klasikinės muzikos mylėtojai iš sostinės ir įvairių šalies kampelių kviečiami į Šešuolėlių dvarą, kuriame vyksta Kristupo vasaros festivalio koncertų ciklas „Kristupo piknikai“. Žiemą romantiškos muzikos mėgėjus kviečia „Kristupo Kalėdos“. Dvaro šeimininkai mielai dalyvauja socialiniuose projektuose. Vasarą vyko neįgalių vaikų stovykla, kurioje jie ilsėjosi su tėvais. Gausu dvare ir kitų įvairių renginių, o savaitgaliais visada sutiksi lankytojų.


Smetoniški priėmimai


Jei kalbama apie Šešuolėlių dvarą, visada minimas Prezidentas A.Smetona. Prieš du dešimtmečius teko bendrauti su ilgus metus dvare kambarine dirbusia Petronėle Siniciene.


„Darbo būdavo užtektinai, – pasakojo ji. – Ponai mėgo tvarką ir reikalaudavo, kad jų apartamentuose visada būtų švaru ir gražu.“ Kai rūmuose vykdavo pokyliai, Petronėlė aptarnaudavo svečius. Tada pasipuošdavo juoda suknele su balta apykakle, užsijuosdavo baltą prijuostę ir sukdavosi aplink stalą. „Kai užsukdavo vietinių dvarų savininkai, priimdavo tuos dvarininkus kukliai. Ne kokie ten dvarai buvo, palyginti su Šešuolėlių, – sakė Petronėlė. – Tačiau čia dažnai lankydavosi labai aukšti svečiai: Prezidentas A.Smetona su žmona, ministrai Tubelis, Aleksa su žmonomis ir vaikais. Atvykus šiems ponams būdavo labai gražiai serviruojami stalai, juos labai maloniai aptarnaudavo. Pamenu, kad ponai vasarą mėgo valgyti gėlėmis apsodintoje terasoje.“

Gyvenimas virė


Į kambarinės pareigas įėjo ir skalbinių priežiūra. Žiemą ir vasarą vonios kambaryje turėdavo būti prišildyto vandens, kad kuris nors iš ponų ar svečių bet kada galėtų išsimaudyti.
„Dvare dirbo daug žmonių: 8 bernai, 2 melžėjos, 2 kiaulių šėrėjos, daug kumečių. Per darbymečius samdydavo žmonių ir iš aplinkinių kaimų. Ūkis buvo didžiulis ir gerai prižiūrėtas. Visą ūkį prižiūrėjo ūkvedys, o apskaitą tvarkė vienas buhalteris. Namų ruošai vadovavo ekonomė, kuri dar ir ponams valgyti ruošdavo. Variakojai turėjo du lengvuosius automobilius, vieną sunkvežimį ir vieną traktorių“, – vardijo Petronėlė.


Rūpinosi švietimu


P.Sinicienė pasakojo, kad dvare buvo didžiulė biblioteka ir skaitykla, kurioje buvo galima paskaityti lietuviškų ir rusiškų laikraščių. Dvaro savininkas, norėdamas šviesti žmones, kviesdavo juos į skaityklą, nemokamai duodavo arbatos, o vaikams sąsiuvinių ir kitų mokymo priemonių. Prie dvaro veikė mokykla. Joje buvo mokomi ne tik dvarininkų, bet ir darbininkų vaikai. 1908 m. mokyklą lankė 20 mergaičių ir 20 berniukų. Kai kurie mokiniai jau buvo suaugę. Pamokose buvo dėstoma lenkų kalba, bet kai kurie dalykai ir lietuviškai.


Nebuvo nusiaubtas


Karo metu dvaras visiškai nenukentėjo. Jam baigiantis Variakojams pasitraukti į Vakarus padėjo asmeninis vairuotojas. Sovietmečiu dvaro rūmuose ir kituose pastatuose buvo tarybinio ūkio kontora, darbininkų butai, paštas, valgykla, medicinos punktas. Tai lėmė, kad Šešuolėlių dvaras nebuvo nusiaubtas. Nors rūmų interjeras ne kartą buvo pertvarkomas, kai restauratoriai nuėmė penkis dažų sluoksnius, pavyko atkurti pirminį sienų dekorą ir lubų bei sienų lipdinius restauruoti pagal senąsias technologijas.
Dabar dvaras spindi prabanga, teikia džiaugsmo ne tik savininkams, bet ir užklystantiems prašalaičiams.