Tuomet ši kepta duonelė tikrai buvo ne kilmingų žmonių maistas – ją valgydavo nepasiturintys miesto gyventojai, o apie pasaulį užkariausiančią picą tuo metu niekas nė negalvojo.
Kaip rašoma knygoje „Pizza: A Global History“, XVIII a. ji buvo tikras vargingų žmonių maistas. Šiais laikais pica yra Italijos pasididžiavimas ir kultūrinis identitetas. Tačiau picos kelias iki pripažinimo buvo nelengvas ir ne toks paprastas, kaip gali pasirodyti.
Iki 1889 m. Italijos aukštuomenė picos negalėjo pripažinti dėl to, jog ji buvo kepama ir valgoma neturtingų žmonių.
Kilmingi prastuomenės maisto netoleravo
Pasaulyje yra paplitę labai daug interpretacijų ir mitų apie picas, tačiau niekas tiksliai negali patvirtinti, kaip ji atsirado. Manoma, jog panašias duoneles į Italiją atvežė graikai.
Geriausiu atveju į krosnį pašaunama duonelė buvo apibarstoma baziliku ir paskaninama mozarelos sūriu.
Taip pat yra išlikę faktų, jog picos paplotėliai buvo naudojami norint patikrinti keptuvės temperatūrą: įmetamas paplotėlis ir žiūrima, kaip greitai jisai skrunda. Picos paplotėliai buvo greitas ir skrandį užkemšantis maistas, kurį dažniausiai kepdavo valstiečiai.
Tokie paplotėliai buvo pardavinėjami tiesiog gatvėse, kad išalkę žmonės galėtų greitai užkimšti. Kilmingi picas laikydavo tik prastuomenės valgiu, nes jis nebūdavo nei skanus, nei prabangus.
Picos paplotėliai – pagrindinis valstiečių maistas
Italijoje visais laikais socialinis gyvenimas vykdavo prie valgiais nukrauto stalo. Tačiau duonos paplotėliai, dabar vadinami pica, anksčiau buvo pardavinėjami tiesiog gatvės prekeivių, todėl aukštuomenė jų nepirkdavo.
Pradžioje buvo patiekiami užkandžiai, pavyzdžiui salotos, vėliau pagrindinis patiekalas. Turtuoliai nė pagalvoti negalėjo apie duonos paplotėlius, prie kurių buvo pripratę valstiečiai.
XVIII a. neturtingi Neapolio gyventojai sugalvojo duonos paplotėlius pagardinti kečupu, nors dar XVI a. buvo manoma, jog kečupas yra kenksmingas organizmui ir žmonės stengdavosi jo nedėti į jokius patiekalus. Tačiau neturtingiems Italijos gyventojams tai buvo nė motais, kečupą jie ėmė naudoti kaip padažą keptai duonai.
Toks vargingųjų sprendimas pritraukė aplinkinių dėmesį, kepta duonelė su kečupu buvo pavadinta pica. Į pietų Italiją užsukę turistai vis dažniau norėjo išbandyti picos paplotėlius, nes jiems tai atrodė egzotiška.
Pirmosios picerijos užkariauja Italiją
Kaip rašoma knygoje „Pizza: A Global History“, 1830 m. Italijoje gatvės prekeiviai ėmė kurti nedideles picos kepyklėles, kurios pamažu atkreipė žmonių dėmesį. Tuo metu atsidarė pirmosios į picerijas panašios krautuvėlės, kuriose žmonės galėjo nusipirkti picą ir ją pasiimti išsinešimui. Tai buvo neįprasta ir įdomu ne tik vietos gyventojams, bet ir turistams.
Taigi tikroji picerija Italijos mieste Neapolyje atsirado 1830 m., kai ji buvo pritaikyta lankytojams – specialiai jiems pastatyti staliukai su kėdėmis. Aukštuomenė itin vengė lankytis turistų pamėgtose picerijose. Visi kilmingi žmonės žinojo, jog pica yra paprastas maistas ir žiemos metu valstiečiai tik jas ir tegalėdavo įpirkti ar pasigaminti.
Vėliau neturtingi žmonės picas ėmė gardinti sūriu, kečupu, ančiuviais, ištepdavo taukais ar aliejumi. Taigi pica buvo pats pigiausias užkandis, kurį galėjo sau leisti valstiečiai ir miesto varguomenė.
Kai aukštuomenė vaikščiodavo po prašmatnius to meto restoranus ir ten leisdavo pinigus, neturtingi žmonės kepdavo picas iš to, ką surasdavo savo virtuvėse.
Karalienės apsilankymas – picos kelias į populiarumą
1889 m. Neapolį aplankė Italijos karalienė Margarita kartu su savo vyru karaliumi Umberto I. Karalienė keliaudama po šalį, matė labai daug miestiečių ir valstiečių, valgančių didelį tešlos padą, pagardintą įvairiais prieskoniais ir vadinamą pica.
Karalienė Margarita įsakė savo sargybiniams atnešti picos gabalėlį, kuriuo ji be galo susižavėjo. Karališkosios giminės atstovė nesidrovėdama ragavo picos paplotėlius ir siūlydavo kitiems paragauti, anot jos, šio gardaus maisto.
Aukštuomenė liko nustebusi, jog karalienė su pasigardžiavimu valgo prastuomenės maistą, kol galiausiai pati pabandė picos paplotėlių. Tuo metu karalienei buvo pagaminta pica pagardinta mozarelos sūriu, ji iškepta iš buivolės pieno, papuošta raudonais pomidorais ir ryškiai žaliais baziliko lapeliais – Italijos vėliavos spalvomis.
Neapolyje pica skaniu ir nebrangiu užkandžiu buvo laikoma maždaug 200 metų. Picos būdavo kepamos malkomis kūrenamose krosnyse, mažose kepyklėlėse, įsikūrusiose siaurose gatvelėse.
Aukštuomenė ilgainiui pamiršo žemą picos kilmę, ir tai tapo tradiciniu Neapolio gyventojų patiekalu bei neatsiejama kultūros dalimi. Karalienei nusprendus, jog pica yra gardus maistas, juo itin susižavėjo ir Italijos aukštuomenė.
XIX a. pabaigoje pica greitai išpopuliarėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai picų kepimo tradiciją į Ameriką atsigabeno Italijos emigrantai. Picos Jungtinėse Amerikos Valstijose tapo tokios populiarios, jog užkariavo kone kiekvieną kavinę ir restoraną, o galiausiai paplito ir visame pasaulyje.
-----------------------------------------------------------------------
Šis rašinys yra naujienų portalo DELFI ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bendro projekto "Tolerancijos muziejus", kuriuo siekiame parodyti, kaip per amžius keitėsi tolerancijos ribos ir kaip tai veikia šiandienos gyvenimą, dalis.
Šio virtualaus "Tolerancijos muziejaus" eskponatai - įvairūs reiškiniai, kurie šiandien savaime suprantami ir visuotinai pripažinti, tačiau anksčiau buvo netoleruojami.