Antikoje moterys stengdavosi parodyti savo kilmę ir socialinę padėtį visuomenėje. Bandydamos išlaikyti skaisčią odą, moterys į įvairius kremus dėdavo švino, kuris sukeldavo itin stiprius organizmo sutrikimus. Nuo veidą balinančių kenksmingų medžiagų atsiverdavo žaizdos, sutrikdavo kraujotaka ir nervų sistema.
Vėliau visuomenės požiūris keitėsi, augo tolerancija tamsesnei odos spalvai, kol galiausiai įdegis tapo holivudiniu grožio etalonu ir siekiamybe.
Tamsi oda – vergų ir laisvo elgesio moterų ženklas
Senovės Graikijoje ir Romoje moterys grožio etalonu laikė blyškią ir saulės nenugairintą odą. Antikos laikais pabalusi oda simbolizavo ne tik grožį, bet ir socialinį statusą.
Moterys, norėdamos atitikti visuomenėje keliamus standartus, stengdavosi kuo mažiau laiko praleisti lauke ir saugodavo savo odą nuo tiesioginių saulės spindulių. Antikos laikais tamsi oda nebuvo pripažįstama, ji sieta su ligomis, sveikatos sutrikimais ir varginančiu darbu.
Įdegusi ir tamsi oda Senovės Graikijoje ir Romoje asocijavosi su vergais ir pačiu žemiausiu visuomenės statusu. Išlikusiuose graikų ir romėnų meniniuose kūriniuose moterys vaizduojamos balta oda ir ypač blyškiu veidu. Kiekvienos save gerbiančios moters kasdienė procedūra buvo veido balinimas.
Kaip rašoma knygoje „Upitty women of ancient world“, Antikoje aukštą padėtį užimančių vyrų moterys išbandydavo įvairiausias veido procedūras.
Jos balindavo veidą kreida, nors tai tebuvo trumpalaikis ir neefektyvus „makiažo“ triukas.
Moterys dėl baltos odos net pasiryždavo ilgoms kančioms. Dekoratyvinėje kosmetikoje, kuri balindavo odą ilgus metus, buvo naudojamas baltasis švinas ir gyvsidabris, tad gražindamosi moterys save lėtai žudė.
Kilmingųjų bandymai balinti odą
Karalienės Elžbietos laikais (1533–1603) moterys nė negalėjo pagalvoti apie įdegusį ar saulės nugairintą kūną. Aukštuomenė toleravo tik aristokratiškos skaisčios veido spalvos moteris.
Žmonės, kurių odos spalva buvo bent kiek tamsesnė, laikyti žemesnio socialinio statuso ir išsilavinimo. Būtent dėl šios priežasties aristokratės puoselėjo savo odą ir tam naudojo daug šviesinančios pudros. Damos ant kaktos nudažydavo mėlynas linijas, kurios sukeldavo permatomos odos įspūdį.
Knygoje „Queen Elizabeth and Her Times“ rašoma, jog tamsa Viduramžiais kėlė baimę, todėl moterys privalėjo balintis odą ir netgi plaukus. Viskas, kas tamsu, buvo siejama su piktomis dvasiomis, jėgomis bei raganomis ir antgamtinėmis galiomis.
Kilmingos damos, eidamos į paplūdimius su savimi pasiimdavo didžiulius skėčius, kurie turėjo jas apsaugoti nuo saulės spindulių. Visuomenėje vyravo stereotipas, jog aukštuomenės moteris turi būti švytinčios odos ir šviesių plaukų.
Moterys tamsiais veido bruožais ir oda buvo prilyginamos žemesniam socialiniam statusui, jos dažniausiai atlikdavo varganus sodo ar buities darbus. Be to, tamsaus gymio moterys dažniausiai dirbdavo tarnaitėmis.
Viktorijos epochoje šviesi veido spalva – tai bajoriškos kilmės ženklas. Aukštuomenės damos galėjo sau leisti valandų valandas nieko nedirbti ir rūpintis savo grožiu. O įrudusios moterys dažniausiai dienas leisdavo tvarkydamos kilmingų sodus, karpydamos gėles. Dėl odos spalvos ir įdegio jos dažnai buvo laikomos vulgariomis.
Aukštuomenė griauna nusistovėjusius stereotipus
XX a. pradžioje moterys vis dar puoselėjo savo odą ir stengėsi ją išlaikyti šviesią bei skaisčią. Tačiau pirmąjį žingsnį žengė visame pasaulyje gerai žinoma moteris revoliucionierė Coco Chanel.
Iš atostogų Prancūzijos pietuose mados ikona grįžo su aukso spalvos įdegiu ir išdrįso pasirodyti viešumoje, sukėlusi pasipiktinimą, kritikos laviną ir susižavėjimą.
Konservatyvi visuomenė iki tol toleravo tik šviesią kaip pienas odą, įdegis aukštuomenei asocijavosi su prastu skoniu ir žemu socialiniu sluoksniu.
Saulės nugairinta oda bylojo ir apie laisvėjančią visuomenę, kuri ėmė toleruoti vis daugiau nuogo kūno paplūdimiuose atidengiančias moteris. Žmonės pamiršo šimtmečius puoselėtą baltos odos tradiciją ir pakeitė sustabarėjusį požiūrį į įdegusį kūną.
Anksčiau balta oda simbolizavo aukštuomenės pripažinimą, o dabar įdegusi oda tapo turtuolių privilegija. Tuo metu saulės nugairintas žmogus Europos šiaurėje savo įdegiu parodydavo, jog jis atostogavo šiltuosiuose kraštuose.
Toks ženklas aiškiai rodė, jog žmogus esąs pakankamai turtingas, kad galėtų atostogauti pietuose.
1920 m. Didžiojoje Britanijoje bronzinė odos spalva tapo mados ir turtingumo ženklu. Moterys ėmė eksperimentuoti su savo kūnu, gairindamos jį saulėje ir nebesislėpdamos po didelių skėčių. Įdegusi moteris visuomenėje asocijavosi su grožiu, turtais ir aukšta klase.
Pasaulį užkariauja sėkmės garantas – holivudinis įdegis
Kaip rašoma knygoje „Suntanning In 20th Century America“, „saulės terapija“ 1930 m. užkariavo Holivudą. Per televizorių rodomi filmai visuomenę žavėjo gražiais įdegusiais kūnais.
Būtent tuo laikotarpiu itin aktyviai reiškėsi moterų judėjimai už nepriklausomybę ir emancipaciją. Atsiradus bikiniui, moterys drąsiai ėmė degintis saulėje, visuomenė tai priėmė kaip nevaržomos laisvės simbolį. Įdegusi oda reiškė ne tik aukštesnį socialinį statusą, bet ir galimybę keliauti, atostogauti ir atitrūkti nuo darbų.
1960 m. atsirado savaiminio įdegio losjonas, kuris akimirksniu išpopuliarėjo Amerikoje. Holivudo filmai apie nesibaigiančias atostogas, smėlėtus paplūdimius ir bangų medžiotojus tapo kultūros dalimi.
1962 m. Amerikoje didžiulio populiarumo sulaukė muzikos grupės „Beach Boys“ hitai: „Surfin“, „Surfin Safari“, „Surfer Girl“. Holivudo kultūra, filmuose vaidinančios įdegusios įžymybės, dainos apie Kaliforniją sukūrė mistinę įdegio ir saulės nugarintos odos mitą.
Visuomenė norėjo neatsilikti nuo žvaigždžių gyvenimo ir „saulės terapija“ tapo neatsiejama jų gyvenimo dalimi. 1979 m. amerikiečių aktorė Bo Derek, nusifilmavusi kino juostoje „10“, sukūrė itin seksualios, įdegusios moters įvaizdį. Bronzinio kūno savininkė tapo reklaminiu veidu, viliojančiu žmones nusimesti savo drabužius ir mėgautis saulės teikiamais malonumais.
1980 m. Amerikoje atsirado uždari deginimosi salonai, dabar vadinami soliariumais. Žmonės ėjo iš proto dėl seksualaus, įdegusio ir bronzinio kūno. Pamiršusi senovėje nusistovėjusias taisykles, visuomenė perėmė naująjį turtingų, laimingų ir, žinoma, įdegusių žmonių kultą, kuris išpopuliarėjo visame pasaulyje.
-----------------------------------------------------------------------
Šis rašinys yra naujienų portalo DELFI ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bendro projekto "Tolerancijos muziejus", kuriuo siekiame parodyti, kaip per amžius keitėsi tolerancijos ribos ir kaip tai veikia šiandienos gyvenimą, dalis.
Šio virtualaus "Tolerancijos muziejaus" eskponatai - įvairūs reiškiniai, kurie šiandien savaime suprantami ir visuotinai pripažinti, tačiau anksčiau buvo netoleruojami.