Drobe pridengti klubai ir krūtinė Antikos laikais suteikė pradžią maudymosi kostiumėliui atsirasti. Tačiau vėliau moterys nė pagalvoti negalėjo apie tokį viešą nuogo kūno demonstravimą.

Konservatyvi visuomenė, moralės normos nepripažino akį draskančio nuogumo ir provokuojančių maudymosi kostiumėlių.

Be to, anksčiau nei apnuogintas kūnas, nei įdegusi oda nebuvo grožio etalonu. Todėl moterys, bijodamos smerkiančių žvilgsnių ir visuomenės netolerancijos, dėvėjo į sukneles panašius maudymosi kostiumėlius, kurie dengdavo rankas, kojas ir krūtinę. Atominis maudymosi kostiumėlio – bikini sprogimas įvyko tik 1946 m.

Bikinio užuomazgos – Antikos laikų pirtyse

Kaip skelbia Biblija, Edeno sode sutverti pirmieji žmonės Adomas su Ieva supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes, kad pridengtų nuogus kūnus. O Adomui ir Ievai nusidėjus, Dievas jiems padarė kailinius rūbus ir jais aprengė pirmuosius žmones. Kaip sakė Romos poetas „Satyrų“ autorius Juvenalis: „Reikia melstis, kad gražiame kūne būtų sveika siela“.

Tad Senovės Romoje ir Graikijoje nebijota parodyti gražaus nuogo kūno. Antikos piešiniuose moterys buvo vaizduojamos mažai prisidengusios: krūtinę ir klubus apsijuosusios medžiagos skiaute.

Nuo 1400 m. pr. Kr. yra išlikę įvairūs piešiniai, graviūros ant vazų, kuriuose vaizduojamos Antikos laikų moterys, dėvinčios dviejų dalių maudymosi kostiumėlius.

Vyrai ir moterys Antikos laikais atgaivos ieškodavo baseinuose ir pirčių kompleksuose. Ten dėvimi lengvi moterų drabužiai kartais primindavo bikinį.

Senovės Graikijoje ir Romoje dar nebuvo bikinio sąvokos, tačiau jau tada moterys dėvėjo kuklius maudymosi kostiumėlius.

Vėlesniais laikais dailiosios lyties atstovės nė pagalvoti negalėjo apie tokį viešą nuogo kūno demonstravimą.

Apnuogintas kūnas – pavojinga ir draudžiama

Maudymosi kostiumėlis tapo itin svarbus tik XVIII–XIX a. Tuo metu ėmė plėstis kurortai, kuriuose žmonės ilsėdavosi atokaitoje ar maudydavosi. To meto visuomenės normos neleido moterims paplūdimyje atidengti rankų, kojų, kaklo srities, tad kalbų apie nuogą kūno demonstravimą negalėjo būti. Maudymosi kostiumėliai buvo itin konservatyvūs – jokio atviresnio kūno lopinėlio.

Todėl dailiosios lyties atstovės paplūdimiuose dėvėdavo itin uždarus maudymosi kostiumėlius: jie buvo panašūs į maudymosi sukneles ar net kelnes iki kulniukų.

Svarbiausia, jog tokia apranga neatidengtų rankų ir kojų, kad niekam nekiltų pagunda įsivaizduoti moterį šiek tiek apsinuoginusią. Vėliau sumanūs siuvėjai pamažu ėmė keisti maudymosi kostiumėlio stilių.

Iš pradžių patrumpindami rankoves, vėliau sukeldami tikrą ažiotažą ir atidengdami kaklą. Maudymosi kostiumėliai tapo panašūs į tunikas, tačiau kur kas lengvesnes ir patogesnes nei buvo nešiojamos anksčiau. Pamažu moterims buvo leista atidengti ir kojas, tačiau jos aptemptos kelnėmis šiek tiek aukščiau kelių.

Per daug nuogo kūno – į teismo salę

Kaip rašoma knygoje „Bikini: A Cultural History“, 1907 m. Jungtinėse Valstijose kilo didžiulis nepasitenkinimas, kai populiari australų kilmės plaukikė Anette Kellerman Bostono paplūdimyje pasirodė su vientisu itin atviru maudymosi kostiumėliu.

Moteris, dėvėjusi maudymosi kostiumėlį su apnuogintomis rankomis, kojomis ir kaklu buvo areštuota. Vis dėlto naujasis šimtmetis maudymosi kostiumėliams suteikė daugiau spalvų.

Visuomenė vis labiau ėmė toleruoti maudymosi kostiumėlius be rankovių, kaklo ir ilgų kelnių iki kelių. Nors maudymosi kostiumėliai buvo vientisi, tačiau atrodė ganėtinai žavingai. Žaismingumo jiems suteikdavo ryškios spalvos, neriniai, juostos ar žirneliai.

Konservatyvumas pamažu ėmė nykti, moterys ėmė dėvėti maudymosi kostiumėlius su dekoltė. Toks laisvės dvelksmas 1913 m. įkvėpė dizainerį Carlą Jantzeną sukurti maudymosi kostiumėlį su trumpais šortukais ir kiek pridengta, bet jau atskira viršutine dalimi.

Netrukus maudymosi kostiumėlio šortukai buvo apkirpti, atidengta daugiau nuogų klubų ir krūtinės. 1940 m. Jungtinių Valstijų paplūdimiuose žinomos Holivudo aktorės: Ava Gardner, Rita Hayworth, ir Lana Turner puošėsi dviejų dalių maudymosi kostiumėliais.

Bikinio atominis sprogimas sudrebina visuomenę

Pirmasis šiuolaikinis bikinis buvo pademonstruotas 1946 m. modelio Micheline Bernardini. Knygoje „Bikini: A Cultural Hitory“ minima, jog pirmąjį bikinį sukūrė Louisas Reardas. Tai turėjo būti tikras „atominis sprogimas“!

Louisas Reardas maudymosi kostiumėlį iš dviejų dalių pavadino Bikinio atolo salos Ramiajame vandenyne vardu. Šiame salyne buvo atliekami branduoliniai bandymai, tad tikėtasi, jog bikinis sukels tokį patį sprogimą.

Maudymosi kostiumėlių dizaineris Louisas Reardas drąsiai metė iššūkį senienoms ir pareiškė: „Tai bus pats mažiausias maudymosi kostiumėlis pasaulyje!“

Šis atviras, seksualus ir provokuojantis bikinio variantas sulaukė teigiamos reakcijos, tačiau moterys kuklindavosi jį dėvėti. Nors visuomenė nepamiršo vientisų maudymosi kostiumėlių, kurie dengė rankas, kaklą ir net kojas, tačiau bikinio populiarumas ėmė augti itin sparčiai.

1960 m. bikinis keitė savo formą, atidengdamas vis daugiau nuogo kūno. Apatinė bikinio dalis tapo kur kas atviresnė nei buvo leidžiama anksčiau. Maudymosi kostiumėlis išgyveno visą evoliucijos laikotarpį, kol galiausiai iš vientisos medžiagos virto minimalistiniu bikiniu.

Sprogęs kaip atominė bomba, bikinis nepaliko abejingų ir pakeitė visuomenės požiūrį į maudymosi kostiumėlį. Bikinis, išstūmęs senuosius maudymosi kostiumėlius su ilgomis rankovėmis, uždaru kaklu ir netgi kelnėmis iki kelių, tapo viena populiariausių paplūdimio detalių. Bikinį moterys dėvi besikaitindamos saulėje, žaisdamos paplūdimyje ar aktyviai sportuodamos.

-----------------------------------------------------------------------
Šis rašinys yra naujienų portalo DELFI ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bendro projekto "Tolerancijos muziejus", kuriuo siekiame parodyti, kaip per amžius keitėsi tolerancijos ribos ir kaip tai veikia šiandienos gyvenimą, dalis.

Šio virtualaus "Tolerancijos muziejaus" eskponatai - įvairūs reiškiniai, kurie šiandien savaime suprantami ir visuotinai pripažinti, tačiau anksčiau buvo netoleruojami.