Parodoje lankytojams pristatoma 12 prakartėlių iš Krokuvos miesto istorijos muziejaus kolekcijos, sukurtos 1968-2007 metais. Tarp jų yra ir garsių menininkų – Witoldo Głucho, Bronisławo Pięciko, Tadeuszo Żmireko darbai.
Krokuvos prakartėlės – tai spalvingos ir puošnios konstrukcijos, įkvėptos senosios Krokuvos architektūros. Tai nėra architektūriniai maketai, o meniškos kompozicijos, kurių pagrindinis akcentas – kūdikėlio Jėzaus gimimo scena.
Krokuvos prakartėlių istorija siekia XIX a., o pirmieji jų autoriai buvo neturtingi Krokuvos priemiesčių statybininkai. Ieškodami papildomo uždarbio rudens ir žiemos sezonu, jie pradėjo iš kartono ir medžio lentelių gaminti kilnojamas scenas lėlių vaidinimams Kristaus gimimo tema. Dauguma šių konstrukcijų turėjo aukštus, Krokuvos bažnyčių architektūrai būdingus bokštus. Tradicija kalėdoti su prakartėle greitai prigijo ir ištisus dešimtmečius per Kalėdų šventes Krokuvos turgaus aikštėje rinkdavosi teatro trupės su prakartėlėmis, laukdamos kvietimų pasirodyti pasiturinčių krokuviškių šeimų namuose.
Krokuvos prakartėlių tradicijos apmirė prasidėjus I pasauliniam karui. Dalis meistrų žuvo fronte, kiti paliko Krokuvą. Pasibaigus karui senosios tradicijos neatgimė ir rodėsi, kad Krokuvos prakartėlės nueis užmarštin. Tačiau taip nenutiko – tradicija, nors ir šiek tiek kitokia forma, atgimė 1937 m. gruodžio 21 dieną, surengus pirmąjį Krokuvos prakartėlių konkursą.
Konkursui pradėta kurti kiek kitokias, vadinamąsias konkursines prakartėles. Dažniausiai jos būdavo skirtos jau ne lėlių vaidinimams, o estetiniams tikslams – dekoracijai. Šios prakartėlės išsiskiria prabangia puošyba ir savita architektūra, harmoningai sujungiančia Krokuvos architektūros paminklų elementus. Šv. Marijos bazilikos bokštas, Vavelio katedros Žygimanto koplyčios kupolas, Šv. Florijono miesto vartai, Sukienicos (senovinė prekyvietė), Barbakanas – tai dažniausiai konkursinių prakartėlių meistrų naudojami miesto motyvai. Jų architektūros grožį pabrėžia gausybė ornamentų, spalvingi vitražai ir žmonių bei gyvūnų figūrėlės, apgyvendintos visuose prakartėlės aukštuose bei nišose.
Be kūdikėlio Jėzaus ėdžiose, Dievo Motinos, šv. Juozapo dažnoje prakartėlėje galima išvysti kūdikėlio pagerbti atkeliavusius piemenis bei Tris karalius. Taip pat dažnai prakartėlėse meistrai apgyvendina Krokuvos padavimų ir legendų personažus: Vavelio slibiną, Lajkoniką (vieną iš Krokuvos simbolių – barzdotą rytietiškai apsirėdžiusį vyrą ant medinio arkliuko), totorius, trimitininką Marijos bazilikos bokšte ar sielą velniui pardavusį didiką Twardowskį. Netrūksta krokuviškių ar kalnų gyventojų tautiniais drabužiais, nacionalinių didvyrių, popiežių ar net šiuolaikinių politikos ir kultūros pasaulio veikėjų. Kai kurios figūrėlės atgyja, įtaisius joms elektrinius mechanizmus.
Trapios, daugiausiai iš medžio, kartono ir aliuminio folijos sukurtos Krokuvos prakartėlės žėri įvairiausiomis spalvomis, traukia akį ornamentų ir puošybos gausa. Jos yra tarsi poetinė Krokuvos sintezė, puikiai atspindinti šio miesto dvasią ir žavesį.
