Gerai, kad yra šie du vaikinai – apie juos sukasi keturios merginos, vėlų mėnesienos vakarą išėjusios pasivaikščioti...
Kiekvienas šokio spektaklis, kuriuo savo bandymus pristato jauni choreografai, labai pažeidžiamas. Viena yra pačiam šokti ir įsivaizduoti, kaip tai galėtų būti, visai kas kita – įsivaizdavimą realizuoti, judesius, nuotaikas ir atmosferą sujungti į vientisą kompoziciją. Žinia, šokio menas – jausmų ir nuotaikų menas – kas geriau jei ne kūnas gali atliepti užplūdusiam jausmui, pagal kurio intensyvumą ir derinami gestai bei judesiai. Meilės jausmas juolab parankus šokiui – jame tiek džiaugsmo ir nusivylimo, koketavimo ir žaidimo niuansų, kad, regis, vien tik įvairios jo atmainos galėtų išsidėlioti į skirtingų pojūčių enciklopediją. O jei šis jausmas dar ir romantiškai prasideda, bet visai neromantiškai baigiasi – kuo gi ne visa meilės drama.
Bet Maria Saivosalmi ir Andrius Katinas nusprendė „užgriebti“ tik vieną – flirto, pačios santykių užmezgimo pradžios nuotaiką ir ją išskleidė į beveik valandos trukmės šokį.
Kikendamos ir degiodamos prietemoje degtukus mergaičiukės aptinka du jaunuolius; tol vilioja juos, kol šie įsitraukia į „žaidimą“, bet kadangi vyrai ne visada linkę juokauti, netrukus atsiranda poros, kurioms keičiantis ir turėtum suprasti, koks smagus ir šiek tiek liūdnas gali būti neįpareigojantis susitikimas. Viskas čia taip neįpareigojančiai miela ir gražu, jausminga ir tylu, kad tikrai gali žiūrėti į degančias tarsi žvaigždės virš šokėjų galvų, net kartu su jais „šokančias“ lemputes, ir po truputį grimzti saldaus sapno patalan.
Iš tokio sapno kaip tik ir atsikelia šokėjai, tokiam ir pailsę po žaidimų sugrįžta – labai jau viliojantys scenos kampe sukrauti kilimai.
Kompoziciškai spektaklis stengiasi išlaikyti pakilios ir kartu kiek melancholiškos nuotaikos ritmą, sukurti porų kaitos dramaturgiją, deja, pasikartojantys choreografiniai sprendimai, pernelyg susmulkinti ir kartais visai atsitiktiniai judesiai nuotaikos pulsavimą paverčia monotonija. Viena dominuojanti šokio (tokios meilės ar flirto) intonacija pernelyg infantili, kad ją galėtų „sužeisti“ originalesnis ir tikslesnis judesys, kuris sukoncentruotų kol kas mielai padriką, bet ir gerokai „ištemptą“ kompoziciją. Beje, kuris galėtų išgryninti ir patį atlikimą, žinoma, kad koketišką, bet ne mažiau „koketiškai suveltą“.
Gerai, kad šokėjai savo nuotaikomis, beveik artistine vaidyba užpildo choreografinius trūkumus – to, ko nėra judesio partitūroje, atsiranda merginų veiduose: jų „išgyvenamos“ pauzės, tampančios judesių jungtimi šįkart buvo įdomesnės už iš tiesų geriems jausmams nuteikiančiam, bet ir choreografiškai gana paviršutiniškam spektakliui.
Kad ir kaip būtų – kostiumai, spalvinė spektaklio gama, pagaliau tas monotoniškas stilistinis vientisumas (kurį ir palaikė, ir gadino traškantys muzikos įrašai) nėra toks jau blogas bandymas kalbėti apie jaunatviškus jausmus. Spektaklis toks, kokie ir jausmai – galbūt ne mūsų laiko, o kokio sentimentaliai romantiško XIX a. ar dendiškosios XX a. pradžios. Tačiau nors nuo gerumo kartais ir būna koktu, iš esmės jo visada trūksta. Ne veltui „Mėnesiena“ buvo rodoma didžiuliam šokio gerbėjui būriui.
