- Visų pirma apie grupę: kaip nusistovėjo jūsų šešetas?
- Šešetas buvo kažkurį laiką. Kai mes pradėjome groti apie 1996 metais šešiese, tos sudėties ilgai nekeičiau ir tai tiko. Bet po kurio laiko, jei aš sugalvodavau pakeisti sudėtį, visada reikėdavo teisintis, kodėl yra dar vienas atlikėjas arba kaip tik trūksta. (Juokiasi). Todėl dabar mes vadinamės Dainiaus Pulausko grupe – taip man patogiau manipuliuoti sudėtimi. Pavyzdžiui, šių metų „Vilnius Jazz“ mes grosime septyniese.
O kodėl šešiese nuo pat pradžių? Tai dar iš tų laikų, kai su kolegomis grojau estradiniame ansamblyje „Oktava“, su kuriuo praleidau dešimt metų. Aš, Rimantas Brazaitis ir Arkadijus Gotesmanas esame pažįstami nuo senų laikų, o vėliau prisijungė Valerijus Ramoška bei dar keli kolegos - taip ir prasidėjo šešeto muzikavimas. Bet dabar man norisi daugiau paimprovizuoti sudėtimi, pasikviesti naujų atlikėjų, nors pagrindinė sudėtis – Rimantas Brazaitis, Linas Būda ir Valerijus Ramoška – niekada nesikeičia.
- Labai daug projektų esate įgyvendinęs kartu su Valerijumi Ramoška. Ar galima sakyti, kad esate neišskiriami scenos partneriai?
- Taip. Visų pirma - Valerijus Ramoška yra labai geras muzikantas. Vis dėl to, jo specialybė – trimitas - buvo viena iš priežasčių, kodėl kyla tiek daug idėjų. Jeigu Lietuvoje yra labai daug saksofonininkų, tai trimitininkų – labai mažai. Ilgą laiką Valerijus buvo vienintelis, dabar, žinoma, atsirado ir daugiau. Trimitas nėra tiek išeksploatuotas Lietuvoje, kol kas man tai yra instrumentas numeris vienas. (Juokiasi).
- Tiek metų būnant scenoje, kuri patirtis jums įsimintiniausia?
- Visų pirma – gastrolės ir festivaliai egzotiniuose kraštuose. Teko pabuvoti Kinijoje, Indijoje, Malaizijoje, Indonezijoje... Tai tikrai didelė patirtis, nes nuvažiavęs pagroti ir pats kažką naujo išgirsti, pamatai.
- Kaip lietuviškas džiazas yra vertinamas užsienyje?
- Manau, kad gerai, nes ir mūsų, ir mūsų kolegų pasirodymai yra gerai vertinami tiek kritikų, tiek publikos. Lietuvos džiazas yra daugiau orientuotas į europines tendencijas, bet turi savo vietą ir yra paklausus. Užsienyje lietuvišką džiazą populiarino Vladimiras Čekasinas, Petras Vyšniauskas, o dabar tai daro ir kita karta – Liudas Mockūnas, Marius Aleksa, Dimitrij Golovanov.
- Kokį įvertinimą laikote svarbiausiu savo kaip kompozitoriaus ir atlikėjo karjerai?
- Visi vertinimai malonūs, bet išskirčiau Birštono džiazo festivalio apdovanojimą, kuris laikomas gana svarbiu. Juo labiau, kad Birštone aš ir pradėjau savo karjerą, kaip ir daugelis jaunų atlikėjų.
- Kokias tendencijas įžvelgiate pagal jaunų atlikėjų grojamą muziką?
- Dabar madinga klubinė ir ritminė muzika, pagal kurią galima šokti, tačiau lietuviška mokykla vis tiek išlieka. Dabar populiari funky muzika, kuriasi įvairūs ansambliai – viskas kompiuterinių technologijų dėka.
- Kiek laiko trunka išleisti albumą? Ar tai tiesiogiai priklauso nuo kūrybinių minčių gausos?
- Labai įvairiai. Naujas albumas gali gimti ir besiruošiant festivaliui, ir paties festivalio metu. Jei specialiai rašyti muziką – procesas gali trukti ilgai. Mes atliekame tik mano muziką - tai yra daug originaliau, todėl kuriu nuolat. Bet tai yra ilgas procesas, prasidedantis kūryba, o baigiamas įrašymu ir išleidimu. Daug paprasčiau įrašinėti gyvo garso koncertą.
- Jūsų planuose yra dar bent vienas solinis albumas?
- Taip, tik reikia sulaukti tinkamo laiko, nes dabar tenka „įsivelti“ į įvairius projektus. Vien darbas LRT užima daug laiko: pavasarį buvo „Dainų dainelė“, o dabar vyksta „Triumfo arka“. Solinis albumas planuose tikrai yra, gal net ne vienas, bet dabar tam nėra laiko.
- Kaip manote, ar savos kūrybos atlikimas ir propagavimas yra geriausias įvertinimas kompozitoriui?
- Man patinka atlikti savo muziką. Jei kur nors išvažiuoju, palieku įrašų radijo stotims – tai didžiausia propaganda, taip gimsta kontaktai, susidomėjimas. Turėti muziką materialiame pavidale, plokštelėje, yra pats vertingiausias dalykas. Tai ne tas pats, kas parsisiųsti muziką iš interneto. „Vilnius Jazz“ taip pat yra gera vieta pasireklamuoti, nes šis festivalis yra gerai vertinamas Europoje.
- Esate apibūdinamas kaip fusion kūrėjas. Ar tai neįspraudžia į tam tikrus rėmus?
- Aš rašau muziką tokią, kokią girdžiu. Manęs tai visiškai neįspraudžia, aš neprivalau tokios muzikos visada rašyti, rašau ją tokią, kokią galėčiau atlikti. O fusion – labai plati sąvoka, į kurią įeina ir folk, rock, ir dar daug stilių – tai gana demokratiškas sprendimas. Svarbu, kad muzika būtų originali ir pasaulietiška, suprantama bet kuriam.
