Pristatydamas naująjį XXII orkestro sezoną prabilote apie tai, kad tokio provincialaus valdžios požiūrio į kultūrą, tokio tyčiojimosi iš meno dar nesate patyręs, kai kylant mokesčiams „pjaunamos“ dotacijos. Ar po šio jūsų pasisakymo buvo kokių nors reakcijų?
Taip. Mumis ypač susidomėjo Valstybės kontrolė, su kuria bendrausime lapkričio pradžioje. Ir tai jau ketvirtas pabendravimas per dvejus metus. Valdininkija vis dar nesuvokia, kad seniai laikas sutelkti visas jėgas kultūrai gelbėti, priimti rimtus sprendimus. Koks argumentas nurėžiant milijoną? Visiems nurėžta. Dar esant ankstesniam ministrui kultūros biudžetas buvo sumažintas 40 proc. Toks žingsnis skaudžiai palietė visas kultūros įstaigas ir organizacijas.
Minėjote, kad Lietuvoje visos sritys vienodai skriaudžiamos, vis dėlto kultūra tarsi per trapi lygiavai?
Kultūros sritis ir maža, ir labai jautri, ją žaibiškai galima sugriauti. Tas lygiavos principas tik pailiustruoja, kad nėra platesnio mąstymo – kokios bus pasekmės. Visose srityse norima vienodai sutaupyti keliant mokesčius. Anksčiau kūrybinių darbuotojų sutartys būdavo apmokestinamos 15 proc., dabar mokesčiai išaugo iki 80 proc. Įrodyti, kad taip yra, lengva, mat mokesčius moka ir darbdavys, ir dirbantysis. Nė vienoje šalyje kultūros renginiai ir autorinės sutartys nėra taip apmokestintos. Nejaugi Lietuva yra išskirtinė šalis, ir menininkai joje taip gerai gyvena, kad nuo jų galima nulupti devynis kailius? Mažinti koncertų skaičių ar kviesti nemokančių diriguoti dirigentų ir nemokančių dainuoti dainininkų neketiname. Komercija čia taip pat nekvepia. Jei į simfoninės muzikos koncertus atvyksta puikūs atlikėjai, tai tiesiog neįmanoma pasiekti, kad finansiniu atžvilgiu gautume pliusą.
Kokia jūsų publika, kaip ji keitėsi per 21 orkestro gyvavimo metus?
Tai ne ta publika, kuri internete rašo primityvius komentarus, ir ne ta, kuri renkasi kino teatrus ar barus. Mūsų žiūrovai išsilavinę, geranoriški, myli muziką. Nelabai turtingi, tačiau jaučiantys poreikį menui. Publika, ateinanti į mūsų koncertus, sudaro gal 1–2 proc. visuomenės, taigi visos visuomenės neatspindi. Drįstu tvirtinti, kad tai pati geriausia visuomenės dalis. Žinoma, negalima suabsoliutinti, nes kuo demokratiškesnis žanras – opera, miuziklas, tuo įvairesni klausytojai susirenka. Mes turime dar vieną, ypatingą, publikos dalį, tai – „abonementininkai“. Žmonės, kuriems muzika yra gyvybiškai svarbi. Ši publika gal šiek tiek jaunesnė nei ta, kuri lankosi filharmonijoje, daugiau moterys. Moterys, kurios geba atsivesti savo vyrus. Daug medikų, švietimo darbuotojų, valdininkų, žodžiu, išsilavinusių žmonių.
Turbūt norėdami prisijaukinti kuo daugiau žiūrovų išmoningai renkatės repertuarą?
Dirbame trimis kryptimis. Svarbiausia – klasikinė muzika, plačiąja prasme. Tai pasaulinės muzikos šedevrai: romantinė muzika, Vienos klasika, žodžiu, tikroji muzika, kas ir yra mano misija. Kita kryptis – edukacinė. Tai koncertai vaikams, nauji kūriniai, tarp jų ir lietuviški (dalyvaujame lietuviškos muzikos festivalyje „Gaida“). Trečia kryptis – populiarūs koncertai, renginiai, tokie kaip „Queen simfoni“, kaip tango ar Maiklas Džeksonas. Tokios muzikos neturi būti labai daug, visgi ji pritraukia skirtingesnės publikos.
O kas slypi už kodo „Jaunųjų talentų galerija“?
Jauni talentai – ne šiaip jauni žmonės, o talentingi muzikantai, laimėję ne vieną tarptautinį konkursą. Statydami operos spektaklius esame išauginę daug dainininkų, kurie jau pripažinti pasaulyje: Asmik Grigorian, Ieva Prudnikovaitė, Laimonas Pautienius, Edgaras Montvydas. Taip pat stengiamės pritraukti ir jaunų simfoninės muzikos atlikėjų, žinoma, jau nuskynusių laurus pasaulyje. Pvz., Jelena Semionova, kuri smuikuos spalio 15 d., yra laimėjusi 10 tarptautinių konkursų. Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje man teko diriguoti orkestrui, kuriame ji grojo. Tikrai ne bet kam leidžiama ten groti. Publikai įdomūs nauji „Jaunųjų talentų galerijos“ veidai ir vardai, jų atliekama muzika, praskaidrinanti dvasią ir mintį. Šį sezoną koncertuos žinomas pianistas iš Vokietijos Denisas Proshayevas, lietuviai pianistai Gintaras Januševičius, Lukas Geniušas, violončelininkas Nikolajus Antonovas.
Daug jaunų dainininkų išgarsino „Triumfo arka“. Ar jums patinka šis konkursas?
Gerai, kad jis yra, konkursas labai skiriasi nuo laidos „Šok su manimi“, kurios žanras neaiškus – ar tai šokiai, ar Vytauto ir Juros vulgarūs pašmaikštavimai. Deja, gal tik koks vienas procentas žiūrovų tuo piktinasi, o tai ir parodo, kur mes nusivažiavome. Džiugu dėl „Triumfo arkos“, tiesa, norėtųsi daugiau profesionalumo, ši laida su šou elementais. Vis dėlto tai puiki proga jauniems dainininkams save parodyti, išreikšti.
Kaip jūsų gyvenime atsirado Novosibirskas?
Pradžia – Šveicarija. Su Novosibirsko simfoniniu orkestru man teko diriguoti Ciuriche. Patiko, kaip jie groja, muzikantams, rodos, aš taip pat patikau, pradėjome bendradarbiauti. Mirus jų vyriausiajam dirigentui, 82 metų Arnoldui Kacui, kolektyvas pakvietė mane dirbti vyriausiuoju dirigentu ir meno vadovu. Nors Novosibirskas toli, bet darbas teikė didelį kūrybinį pasitenkinimą, nes tai labai aukšto lygio orkestras, prilygsta pasauliniams. Tokio pasiūlymo tiesiog nevalia atsisakyti. Keturios ar šešios valandos lėktuvu, ar tai daug? Nulekiu kokius 6 kartus per sezoną, jau pripratau prie poros bemiegių naktų, paaukotų skrydžiams.
Kai lyginate Rusijos valdžios dėmesingumą menui su Lietuvos valdžios dėmesingumu, svarstyklės, ko gero, nusvyra Lietuvos nenaudai? Pasekmė – jaunų talentų emigracija?
Atsakysiu nesiplėsdamas: tai opi ir tiesiog baisi problema, per mažai apie tai kalbama ir nieko beveik nedaroma. Jaunimas iš meno sferos, vos baigę Muzikos akademiją, masiškai emigruoja. Ne vien tie, kurie Lietuvoje jau yra žinomi. Lietuvoje muzikinės kultūros lygis krinta, nors mes ir stengiamės jį išlaikyti su tais, kurie pasilieka. Tačiau kas bus po 5, 10, 20 metų?
Ką tik Rusijoje buvote apdovanotas Draugystės ordinu už gražių kaimyniškų santykių stiprinimą ir abipusį supratimą. Ar nedilgtelėjo širdies, kad Lietuvos valdžia lyg ir neskuba užkabinti laurų vainiko?
Kažkodėl esu nardinamas tai į šaltą, tai į karštą vandenį. Gal kad užsigrūdinčiau? Lietuvoje, rodos, nesu visiškai užmirštas – būdamas 34-erių pelniau Nacionalinę premiją, 1997 metais – Gedimino ordiną, 2009 metais – Komandoro kryžių. Tiesa, tuoj po apdovanojimo pasiekė žinia, kad man pareikštas papeikimas ir trigubai sumažintas atlyginimas, nes neva pagal biudžetinę apskaitą ne viskas gerai Lietuvos simfoniniame orkestre. Kaip įrodyti, kad įstaigos, užsiimančios koncertine veikla, negalima prilyginti biudžetinei įstaigai? Spaudoje buvome įvardyti kaip nemokantys skaičiuoti pinigų. Su tuo aš niekada nesutiksiu. Atmintinai žinau, kad vien komunalinėms paslaugoms reikia pakloti 650 000 litų, o išgyventi turime iš 250 000...
Koks jūs, kai nusivelkate fraką?
Gana atviras. Mano profesijoje daug nuoširdumo. Muzikos neapgausi. Kaip ir publikos. Jei klausiate apie asmeninį gyvenimą, aš laimingas, namuose viskas gerai, žinoma, laiko šeimai skiriu per mažai. Koncertuoju, išvažiuoju. Mano žmonai būna sunku – vaikai dar maži (penkerių, šešerių, septynerių, trylikos metų). Danielė – trylikametė. Ji padeda mamai prižiūrėti mažiukus. Suaugusios dukros jau baigė Maskvos konservatoriją, daug koncertuoja, mažieji taip pat muzikalūs, bet ar bus profesionalūs muzikantai, nežinau, nes reikia daug dirbti. Profesija labai gera, žmogus laimingas, turėdamas šią profesiją, ir labai nelaimingas, jei negali įgyvendinti svajonės, mat kiekvienas muzikantas nori groti solo.
