- Juozai, jau šįvakar dienos šviesą išvys premjera „2 vyrai. 1 tiesa“. Eikime iškart prie reikalo – apie ką ši naujausia „Domino“ teatro komedija?
- O, ne taip paprasta apibūdinti... Visų pirma, jau komedijos, kuri yra monospektaklis, pavadinimas „2 vyrai. 1 tiesa“, rodo tai, kad spektaklyje atskleidžiama dviejų žmonių tiesa... Tik šie du žmonės – tai ne tik du pakaitomis komedijoje vaidinantys aktoriai – aš ir Sakalas Uždavinys. Svarbiausia – tai žmogaus ir jo vidinio „aš“ pokalbis. Aktorius scenoje kalbasi su savuoju „aš“, tupinčiu kažkur galvoje ir turinčio aiškią, tik galbūt ne visada į dienos šviesą išlendančią nuomonę, įsitikinimus, poreikius, svajones. O priežastys, kodėl kartais užgniaužiama, neišsakoma, nepadaroma, visi žiūrovai sutiks – gali būti pačios įvairiausios. Taigi komedijoje „2 vyrai. 1 tiesa“ žmogus ir klaus savęs, kokių sąlygų reikia, kad būčiau laimingas, kas aš, kur aš, kokioje vietoje esu, ko aš iš tikrųjų noriu ir į šiuos klausimus ras atsakymų.
Pavyzdžiui, valgau traškučius, kurie nėra sveikas maistas, juose daug kancerogenų, žiūriu televizorių, o ranka vis tiesiasi dar ir dar, ir dar, ir dar tų traškučių... Ima, ima, ima... Ir tuomet pagalvoju gana, padedu tuos traškučius atokiau, kuo toliau, kad nepasiekčiau. Tačiau tik koks dirgiklis atitraukia dėmesį, pavyzdžiui, suskamba telefonas, o ranka tuo momentu tik capt vėl už traškučio ir kyšt į burną. Taigi dabar klausimas: ar tikrai aš tai padariau ir jei ne aš, tai kas tuomet ir kodėl?
Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Nueinu pas dantistę, ji užlopo visas skylutes, tačiau viena lieka, nes baigėsi darbo valandos. Dantistė pasiūlo susidoroti su ta skylute ryt. Iki kitos dienos liežuvis vis lenda, lenda, lenda į tą skylute. Sakai jau nelįsk, liežuvi, čia ne tavo skylutė, o mano! Juk tai mano liežuvis, mano kūnas! Bet jis vis tiek nesustoja lindęs į tą skylutę. Tuomet sustoju ir vėl susimąstau – ten, galvoje, gimsta tokios nepakartojamos mintys, loginės jungtys, begaliniai dialogai su pačiu savimi, tarsi sėdėtum savo galvoje ir iš ten kalbėtum ne tik su pasauliu, bet ir pačiu savimi. Ar gi ne nuostabu, kai pagalvoji?! Deja, yra daugybė pavyzdžių, kai savęs net savo nuosavoje galvoje ilgai arba apskritai nepavyksta rasti ir jaustis laimingu...
- Taigi spektaklyje ieškosite atsakymų, kaip jaustis laimingu?
- Taip! Kartu su žiūrovais kaip tik apie tai ir pakalbėsime! Antai, gyvena poros turi vaikų, gražų butą ar namą, pakankamai pinigų tvarkingai, patogiai buičiai, net ir šiais ekonomiškai sudėtingais laikais. Tačiau žmogus grįžta namo po darbo, išsitiesia ant sofos, o geriau nesijaučia... Ko trūksta? Kokių sąlygų reikia, kad pasijustum gerai? Kodėl kažko trūksta, kai, atrodo, aplink visos sąlygos, kad būtum laimingas... Dabar palyginimui pateiksiu kitą pavyzdį. Pametu raktą nuo namų, sutuoktinė išvykusi, draugai toli, mašinoje raktų nerandu, darbe irgi visur išieškota, atsarginio rakto pasigaminti neteko... Išsigąstu, kūną sukausto siaubas, panika. Ir staiga, visai netikėtai sėkmė – raktas saugiai gulėjo pakritęs po mašinos kilimėliu! Kokia laimė aplanko! Norisi bėgti basam per lietų, išbučiuoti praeivius, paskambinti ir pasakyti mamai, kad ją labai myliu! Jaučiuosi laimingesnis nei kada nors gyvenime yra tekę pasijusti! Paradoksalu? Greičiausiai taip ir yra... Tai gi ir vėl iškyla tas pats klausimas: ko reikia žmogui, kad būtų laimingas? Taip dažnai prasilenkia objektyvios sąlygos ir jausmas širdy. Kodėl, ką daryti, o gal nieko nekeisti? Tai pats sudėtingiausias klausimas, spektaklyje užduodamas daug kartų per įvairiausias situacijas ir žmogaus būsenas.
- Kokia buvo pirmoji pažintis su pjese? Kaip tai įvyko?
- Pirmą kartą šį spektaklį pažiūrėjau namuose, per vaizdo grotuvą, ant sofos. Fenomenalusis pjesės autorius, kultinė Rusijos teatro figūra Jevgenijus Griškovecas pats režisavo ir vadino šiame monospektaklyje, kuris lietuviškai vadinasi „Tuo pačiu metu“. Kaip pasakojo J. Griškovecas, jam pjesė gimė galvoje absoliučiai netikėtai, važiuojant autobusu. Viskas taip organiškai susidėliojo, kad jam pačiam pasirodė, jog tai tarsi ženklas būtinai įgyvendinti šį gilių minčių cunamį teatro scenoje. Na, ir ką jūs manot? Tai nepaprastai juokinga komedija, kupina visą esybę apimančios laisvės. Žiūrėdamas spektaklį nuo kilusių emocijų aš verkiau! Ypatingas jausmas! Iš puikių improvizacijų ir originalių minčių susidėlioja netikėta mozaika. Sąmonėje atsiveria kosmosas, nauja, didelė erdvė – tai unikalu ir žaviausia šiame spektaklyje.
- Kaip ši pjesė atsirado „Domino“ teatre?
- Kolega Sakalas Uždavinys atnešė medžiagą parodyti pirmiausia man ir ji taip „užkabino“, kad iškart nusprendėme ją parodyti „Domino“ teatro vadovui Egidijui Baranauskui. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo – palaiminimą gavome! Esame vadovui labai dėkingi už tai, kad iškart priėmė mūsų iniciatyvą, palaikė, leido kurti ir suteikė visą reikalingą pagalbą. Tokios galimybės, tokios medžiagos kitas aktorius laukia visą gyvenimą, dėl to esame katarsyje, kad mums taip pasisekė jau dabar. Repetuojame be galo daug, su S. Uždaviniu atiduodame visas jėgas. Bet tai labai malonus procesas, viskas taip artima. Komedijoje paaiškės, kad žmogaus laimė – ypatingai sudėtingas reiškinys, kaip ypatingai sudėtinga yra ir pati būtybė – žmogus. Baisiausia, kad toks unikalus šedevras kaip žmogus, dažnai neturi sau pačiam laiko. O juk tai taip paviršutiniška! Gyvenimas susideda ne tik iš darbų, užduočių ir problemų.
