Toje pačioje pradinėje Papilio mokykloje, kurioje kadaise mokytojavo Kazys Binkis, gyvena pedagogė Edita Lansbergienė. Pirmame aukšte įkurtas poeto muziejus gyvuoja tik jos dėka. Edita – didelė šio impulsyvaus ir talentingo poeto kūrybos gerbėja.
Paprastas ir išdidus
„Jis mokydavo ir vaikus, ir suaugusius žmones, vakarais rengdavo kultūrinius vakarus, pats grojo smuiku, armonika, klarnetu. Rašė straipsnius apie archeologiją, rūpinosi dainų rinkinių leidyba. Iš klebonijos atsitempė fortepijoną, organizuodavo šokius, poezijos skaitymus, į kuriuos suvažiuodavo nemažai poetų ir rašytojų. Tokio aktyvaus gyvenimo K.Binkiui galėtų pavydėti bet kuris šiuolaikinis veiklus žmogus“, – pasakojo E.Lansbergienė.
Jis buvo paprastas kaip sodietis, elegantiškas kaip diplomatas ir išdidus kaip kunigaikštis. Taip apie K.Binkį sakė Antanas Miškinis. Jiedu su Jonu Aisčiu žiūrėjo į Binkį kaip į nepasiekiamą.
K.Binkis nemėgo liaupsių. Amžinai ieškojo ko nors naujo, nematyto, negirdėto. Jis aistringai gaudė literatūros naujienas, nuolat skaitė užsienio spaudą, gyveno su polėkiu. Besiblaškančio poeto K.Binkio asmeninis gyvenimas taip pat apipintas legendomis.
Du garsūs peštukai
Poetas pamilo mėlynakę storomis kasomis, ramią ir tylią mokytoją ir atkakliai siekė jos rankos.
Papilyje pasakojama, kad po vieno vakarėlio K.Binkis paprašė Pranutės likti nakvoti jo kaime. Pranutė nuskynė darželyje gėlę, padavė ją Kaziui, o pati išvažiavo su savo broliais ir Baliu Sruoga į Vabalninką. Taip gimė labai liūdnas K.Binkio eilėraštis „Nuskintoji gėlė“.
Vabalninke galima išgirsti kitą „Nuskintosios gėlės“ gimimo istoriją. Vieną vakarą K.Binkis ir B.Sruoga skaitė eilėraščius. Skaitė daug ir ilgai – tarsi varžytuvėse. Pranutė įteikė gėlių puokštę K.Binkiui ir taip įvertino jo pranašumą. Kazys neva buvo piktas ir tą puokštę švystelėjo į šoną.
Nepaisant to, kad Kazys su Pranute buvo įsimylėję, jie dažnai pykdavosi. Taip pat dažnai Binkis kivirčydavosi su rašytoju Baliu Sruoga.
„Girdėjau tėvą pasakojant, kad Binkis ir Sruoga net susipešdavo. Balys buvo aukštas, Kazys – mažesnio ūgio, tačiau nesutramdomas peštukas, ne kartą iš „Konrado“ kavinės grįždavo sugūrinta nosimi“, – patvirtino senelio gyvenimo istoriją K.Binkio anūkas, Dailės akademijos docentas, garsus dailininkas Viktoras Binkis.
Dėl ko jie pešdavosi? Gal dėl mūzų?
„O dėl ko gali susipešti du išgėrę poetai? Tik nežinau, ar tai buvo vietinės reikšmės kivirčai ar konceptualus nesutaikomumas“, – šypsosi Viktoras Binkis, vaikščiodamas po savo senelio muziejų.
Ir novatorius, ir primityvus kaimietis
Pranutės broliai, darbštūs ūkininkai, suprato, kad K.Binkis yra nepastovaus charakterio, niekada neturės nuolatinės gerai apmokamos tarnybos ir neaprūpins savo šeimos. Žodžiu, tikras vėjavaikis. Pranutė svyravo. Ji mylėjo Binkį, visa siela veržėsi į aukštesnį poezijos ir meno pasaulį, bet ją slėgė nežinomybė ir artimųjų priešinimasis draugystei su Kaziu.
Kai Pranutė pirmą kartą atsisakė tekėti už K.Binkio, jis ketino nusižudyti. Sakoma, kad anuomet jį išgelbėjo M.K.Čiurlionio sesuo, atitraukusi pistoletą nuo smilkinio.
Pagaliau 1921 m. per Jonines Kazys ir Pranutė atšoko puošnias vestuves, kuriose dalyvavo daug ponų rašytojų. Juos sutuokė Juozas Tumas-Vaižgantas. Tačiau Binkių gyvenimas nebuvo ilgas ir laimingas.
Pranutei buvo svetimas Kazio polėkis, nuolatinės jo kelionės, šėliojimai, nenoras taikstytis prie situacijos. Jis troško laisvės, iš kurios gimdavo jo kūryba. Poeto, dramaturgo, vertėjo, keturvėjininkų vado, novatoriaus ir kartu primityvokų humoristinių eilėraščių kūrėjo daugelis nesuprato. Kaune 1939 metais leidžiamo laikraščio „Mūsų rytojus“ tiražas dėl Kazio Alijošiaus pseudonimu pasirašytų dainuškų, humoristinių eilėraštukų kilo kaip ant mielių.
Pasirodęs keturių puslapių leidinėlis „Keturių vėjų pranašui“ išjuokė Kazį Binkį ir pavadino poetą kiauliaganiu. Esą kaip vaikystėje ganydamas kiaules nevaržęs joms laisvės, „to savo principo jis laikosi ir nūnai, leisdamas savo neraliuotiems draugams tyčiotis iš poezijos ir jos formų, iš grožio ir jo dėsnių, iš gyvenimo ir net paties dievo“.
Nepakartojami K.Binkio impresionistiniai trioletai, kuriuos jis vadino „utomis“ (terminas iš japonų poezijos), pakylėjo jį į švelnumo aukštumas.
Ugniaspalvės aguonėlės
Po rugius visur liepsnojas,
Lyg išklydę rojaus vėlės,
Ugniaspalvės aguonėlės...
Visas kraštas – vienos gėlės!
Ar čia žemė, ar čia rojus?
Ugniaspalvės aguonėlės
Tik liepsnojas, tik liepsnojas...
(„Aguonėlės“)
Tuo pat metu K.Binkis rašė „Šimtą pavasarių“, sakė, kad užteks sacharininti skaitytojams širdis.
Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynę
Su pavasariu lenktyniais.
(„Vėjavaikiškas vėjas“)
Kai visi ėmė į K.Binkį žiūrėti kaip modernios poezijos ir futuristinių idėjų šalininką, jis vėl bloškėsi prie poemų apie kaimo žmogų: „Rudenį atšąla oras, visi buriasi į poras...“
Išjuokęs savo jaunystės lyriką poetas be kompromisų gynė naująją „Keturių vėjų“ aukštumą, prieš lyriškąjį kaimą pastatydamas didžiulį miestą.
Poeto-ūkininko nesėkmės
K.Binkis buvo išdidus ir principingas. Jis vertėsi iš atsitiktinių honorarų, sunkiai išlaikė šeimą. Kai už operos libreto vertimą gavo kelis šimtus litų, nusprendė pasišaipyti iš savo praktiškų svainių, kažkada atkalbinėjusių seserį tekėti už skurdžiaus. Jis nusipirko dvarą. Anuomet išsimokėtinai buvo pardavinėjami gubernatorių, ministrų ir kitų žlugusios Rusijos imperijos valdininkų dvarai.
K.Binkis nusitaikė į prabangiausią, paties carinės ministrų tarybos pirmininko Piotro Stolypino Kalnaberžės dvarą.
Poetas labai mėgo gamtą. Ištisas valandas praleisdavo meškeriodamas, gėrėdavosi vandeniu ir pievomis. Nusileidęs prie Nevėžio K.Binkis dingdavo ištisai dienai, pamiršdamas ne tik valgį, bet ir svečius, ir ūkio reikalus. Pernelyg uoliai atsidėjęs žvejybai ir iškylavimui, K. Binkis pamiršo ne tik skolų mokėjimą. Jo žmona Pranutė augino du vaikus ir daug dirbo dvare. Kartą perpūsta skersvėjo sunkiai susirgo. Jos drama pasibaigė 1927 m. gegužę.
Pranutė mirė būdama 29 metų. K.Binkis netrukus vedė antrą kartą.
Su antra žmona Sofija jis bandė ūkininkauti Balsių dvare. Augino cukrinius runkelius ir žąsiukus. Ankstyvieji šalčiai runkelius sušaldė, žąsiukus išpjovė žiurkės. Pasakojama, kad pasiėmęs šautuvą, K.Binkis bandė žiurkes šaudyti. Su jomis krito ir nemažai žąsiukų. Ūkininkauti poetui nebuvo lemta.
Magiškos poeto paslaptys
Kazys Binkis per lietuvių literatūrinę padangę praskrido tarsi ryškus meteoras. Visi artimiau pažinoję šį neramios sielos amžinai vis naujomis idėjomis degantį žmogų tvirtino, jog K.Binkis, smaugiamas nuolatinių nepriteklių ir buitinių rūpesčių, sunaudojo tik nežymią dalelę energijos iš to milžiniško vulkano aistrų, polėkių ir kūrybinių galių, kuriomis taip nešykštaudama apdovanojo jį gamta.
K.Binkio palikimas stebina ne poemų gausumu ir solidžia lyrikos rinkinių apimtimi, bet retam lietuvių poetui būdingu spalvingumu ir įvairumu. K.Binkį galima drąsiai laikyti nacionaliniu poetu, nes jo kūriniai, skelbiami sodiečiams skirtoje spaudoje, buvo svarstomi ir kumečių lūšnose, ir tuometinio Kauno elito buduaruose. Retas kūrėjas pasitraukia iš gyvenimo, turėdamas tiek kūrybinių sumanymų ir tiek jėgos jiems įvykdyti, kiek jų turėjo K.Binkis. Jo ankstyva mirtis buvo sutikta kaip didžiulis nuostolis lietuvių literatūrai ir visai nacionalinei kultūrai.
Eduardas Mieželaitis yra paskelbęs didžiulę poetiniu polėkiu nuspalvintą apybraižą, kurioje pabrėžė: „Kazys Binkis – poezijos burtininkas, žinojęs nemaža magiškų poetinės alchemijos paslapčių, taręs mūsų lyrikoje kokybiškai naują žodį.“
