Johnas Adamsas greta Steve‘o Reicho ir Philipo Glasso laikomas įtakingiausiu šių laikų amerikiečių kompozitoriumi. Jis išgarsėjo 1978 m. opera „Niksonas Kinijoje“, kuria sulaužė savotišką tabu statyti kūrinius apie realius nūdienos arba nesenos praeities politinius įvykius.
2007 m. pastatyta jo penktoji opera „Doctor Atomic“ pasakoja apie atominės bombos išradėją J. Robertą Oppenheimerį – pamišusį fiziką, kraupindavusį aplinkinius keistais nerviniais priepuoliais ir stebindavusį nepralenkiamu protu. Jis buvo laikomas intelektualiausiu visų laikų mokslininku, šiuo požiūriu lenkiančiu net Einsteiną ar Newtoną. Buvo radikalių pažiūrų, saugumas jį įtarė simpatizuojant komunistams. Jis cituodavo originalo kalba sanskrito poeziją, o su žmona bendraudavo Baudelairo poezija grįsta kodų sistema. Tačiau būtent šis žmogus sukūrė tragiškiausią XX a. išradimą – atominę bombą.
Johnui Adamsui imtis šios temos pasiūlė San Francisko opera, tikintis gauti amerikietiškąjį „Daktaro Fausto“ atitikmenį. Kompozitorius su savo senu bendradarbiu – pasaulinio garso režisieriumi Peteriu Sellarsu – išstudijavo visą dokumentinę medžiagą: mokslininkų laiškus, posėdžių protokolus, traktatus apie atominės bombos sandarą, Oppenheimerio skaitytą poeziją. Operoje rodomos paskutinės įtampos kupinos valandos iki pirmojo atominės bombos bandymo Alamagorde, Naujosios Meksikos vasltijoje, 1945 m. liepą. Pagrindiniais veikėjais čia tampa Oppenheimeris, mokslininkų stovykloje gyvenanti jo žmona Kitty ir dar keli fizikai bei JAV kariuomenės vadas.
Nepaprastas operos pasisekimas (pastatymai taip pat rodyti Nyderlandų operoje Amsterdame, Čikagos lyrinėje operoje, Niujorko Metropoliteno teatre, Anglijos nacionalinėje operoje, Sarbriukeno operos teatre) paskatino trijų valandų trukmės veikalą sutraukti iki trijų dalių simfonijos – taip gimė „Doctor Atomic Symphony“ bei šios muzikos sėkmė.
