Kompozitorius J. Sakalauskas teigia, kad spektaklio sumanymas pirmiausiai gimė dainininkei A. Sabulytei, kurią įkvėpė fatališkas šiuolaikinio šokio pradininkės Isadoros Duncan gyvenimas. A. Sabulytės pasiūlyta ir J. Sakalausko išplėtota idėja turėjo virsti šiuolaikine opera, tačiau į kūrybinį procesą įsiliejus poetui D. Gintalui bei kitiems bendraminčiams, kūrinys peržengė operos ribas. Taip jame atsirado judesys, teatro elementai. Pamažu atitolta ir nuo istorinės I. Duncan asmenybės – legendinės šokėjos gyvenimas tapo tik atspirties tašku tragiškai gyvenimo istorijai.
Monospektaklio-operos „Izadora“ veiksmo vieta - psichiatrinės klinikos izoliatorius, į kurį neseniai pakliuvo jauna moteris, samprotaujanti apie neapykantą baletui ir meilę kabrioletams. Gana greitai išaiškėja esminė aplinkybė: į jos rankas dar paauglystėje patekusi Isadoros Duncan autobiografija „Mano gyvenimas“ yra moters gyvenimo knyga, kuria ji beatodairiškai vadovaujasi. Detektyvo principu sudėliota istorija atsiskleidžia netikėtais rakursais ir pamažu išryškėja savosios tapatybės ir sveikos nuovokos netekusios moters paveikslas ir tragedija.
„Izadoroje“ svarbiausią vaidmenį atlieka muzika. Nors operos išeities taškas - libretas bei režisūra - aktyviai kreipė ir formavo kūrinio pobūdį teatro muzikos link. Dainuojamąją operos medžiagą kompozitorius J. Sakalauskas rašė specialiai savo žmonos A. Sabulytės vokalui. Tačiau solistei „akomponuoja“ ne gyvi instrumentai, o įrašas, kuriame galime išgirsti kasdieninius bei buities prietaisų (skalbyklės, džiovyklės ir pan.) garsus. Didžiąją „Izadoros“ muzikos dalį „sudaro elektroninis konkrečiosios muzikos mišinys, kurio kontekste išsiskiria ekspresionistinė vokalo linija, kurta atsigręžiant į XX a. pradžios monooperų tradiciją“, – teigia kompozitorius.
Monospektaklis-opera „Izadora“ Naujosios operos akcijos festivalyje sulaukė palankaus publikos bei meno profesionalų įvertinimo ir buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias 2008 metų teatro debiutas.
