-Shaeli, esate buvęs Jurgio Mačiūno kolega. Prisiminkite bendravimą su mūsų tautiečiu. Galbūt esama kokių nors niekam dar nežinomų įvykių, detalių?
Shael Shapiro: Jurgis buvo labai ypatingas žmogus dėl savo mąstymo ir veiklos būdo. Jis viską norėjo daryti tik taip, kaip pats suprato. Beveik niekada neklausdavo patarimų. Jis daugybei žmonių SoHo rajone atvėrė naujų galimybių gyventi ir kurti. Padėjo ir pinigais, ir kitokiu palaikymu.
Roz Bernstein: Tik norėčiau pridėti, kad ne visi suprato Jurgio idėjas ir užmojus. Kai kurie suvokė Jurgio darbų reikšmes tik po dešimtmečių.
Sh. Sh.: Aišku, buvo daug konfliktų dėl pastatų. Virė aistros ir kova. Kai kurie menininkai nutraukė santykius su Jurgiu, tiesiog juo pasinaudoję. Nepaisydamas to, manau, kad daugiau žmonių Jurgį palaikė nei nekentė.
-Galbūt bet kuri revoliucinga nauja idėja turi sutikti pasipriešinimą?
Sh. Sh.: Nevisiškai sutikčiau su šia mintimi. Juk kiekvienas, kuris buvo įsitraukęs į SoHo kūrimą, bent iš dalies palaikė šį sumanymą. Suprantama, jei kas nors būtų nuėjęs pas Niujorko teisingumo ministrą ir paklausęs, ar galima kurti SoHo kūrybinę industriją, būtų sulaukęs neigiamo atsakymo. Daugiau konfliktų buvo ne dėl paties sumanymo, o dėl jo įgyvendinimo. Tačiau idėja buvo tokia gera ir stipri, kad Jurgiui sutrukdyti negalėjo niekas.
R. B.: Buvo ir SoHo rajono legalizavimo procesas, kai tai, kas buvo padaryta, reikėjo priderinti prie įstatymų ir taisyklių. Jurgiui visa tai nerūpėjo.
Sh. Sh.: Jurgis žinojo apie teisinius reikalavimus, tačiau nesuko dėl to sau galvos, nesusitiko su Miesto planavimo komisija. Jurgis buvo anarchistas. Tik vėliau, jau mirus Mačiūnui, lobizmo pagalba pavyko legalizuoti SoHo.
-Jūsų knygoje nuosekliai pasakojama Wooster g. 80 pastato Soho rajone istorija nuo XVIII amžiaus. Ar pačioje pastato raidoje nebuvo užprogramuota, kad jis taps menininkų gyvenimo ir darbo vieta?
R. B.: Manau, kad 1960-ieji buvo šio pastato aukso amžius, nes nustota jį naudoti kaip pramoninės paskirties statinį. Įdomiausia yra tai, kad net prieš SoHo įkūrimą žmonės čia gyveno, o tai reiškia, kad ir menininkų gyvenimas čia buvo legalus.
Sh. Sh.: Jei kalbėtume apie pastato paskirties ypatumus, tai tektų pripažinti, kad menininkų kūrybinė industrija čia įsikūrė ne dėl to, kad pastatas kuo nors ypatingas, o dėl to, kad tinkamai susiklostė aplinkybės ir atsirado tokia galimybė. Žmonės man sako: tu sumanus, nes SoHo įsikūrei nuo pat Jurgio Mačiūno laikų. Aš atsakau, kad nesu sumanus, tiesiog esu laimingas. Jei būčiau sumanus, tuomet dar Jurgiui esant gyvam būčiau nusipirkęs kokius penkis pastatus, o po kelių dešimtmečių pardavęs juos. Tuo metu niekas neturėjo didelių planų keisti SoHo. Gal tik Jurgis... O mums tereikėjo kur nors patogiai įsikurti ir dirbti.
-Ar įmanoma pakartoti SoHo fenomeną kituose pasaulio miestuose?
Sh. Sh.: Kituose miestuose – taip. Bet ne Niujorke, nes ekonominė padėtis nėra tinkama tam. Jauni menininkai Niujorke dabar jau neišgali nusipirkti patalpų. Tačiau kitur galimybė yra. Net ir Vilniuje, kur gausu pramoninių apleistų pastatų. Daugelis kitų pasaulio sostinių jau pakartojo ar kartoja šiuo metu SoHo sėkmę. Kai kur net Vyriausybės ar savivaldybės palaiko tokias iniciatyvas. Tai vyko, vyksta ir turbūt tebevyks.
-Ką manote apie Vilniaus planus tapti XXI amžiaus Fluxus sostine?
R. B.: Manau, tai drąsu ir ambicinga. Dėl savo geopolitinės padėties turite didelį potencialą. Tik jauni žmonės gali padėtį realizuoti tokį sumanymą.
Sh. Sh.: Fluxus pradėjo lietuviai, todėl šio meno judėjimo sostinė ir turėtų būti Lietuvoje. Turite puikią Fluxus kolekciją Vilniuje.
-Kodėl lietuviams turėtų būti įdomi Jūsų knyga?
Sh. Sh.: Ši knyga nėra tradicinis pasakojimas apie Fluxus. Daugybėje atsiminimų, dokumentinių knygų prisimenami Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas. Mūsų knyga – kitokia. Ji yra lyg vadovėlis, kurį perskaičius galima sėkmingai kurti kūrybinę industriją ir suprasti, kaip tai daroma, kaip kažkas tai padarė.
