Vidas Petkevičius, vienas garsaus režisierės D.Tamulevičiūtės dešimtuko aktorių, sukūręs daug įsimintinų vaidmenų Jaunimo ir kituose teatruose, o antra tiek – kino filmuose, gegužės paskutinėmis dienomis kviečia pasižiūrėti televizijos filmo „Gedimino 11“ antrosios dalies, kuriame vaidina spaudos magnatą.
Kur dabar jūs daugiausia vaidinate?
„Meno forto“ spektakliuose „Idiotas“ ir „Hamletas“ vaidinu pagrindinius herojus. Vladas Bagdonas Hamletą suvaidino 60 kartų ir išėjo, aš ji suvaidinau jau 131 kartą. Gaila, kad šio teatro Lietuvoje beveik nebūna, ir dabar tuoj su „Idiotu“ išvykstame gastrolių į Kalugą.
Tokie vaidmenys paprastai vadinami „charakteriniais“. Ką šis žodis apibūdina, gal tai, kad jūs – vienas išraiškingiausių aktorių? Juk beveik tylomis sukūrėte kūrėjo personažą spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani“?
Matyt, turiu kažkokį savitą braižą. Visas D.Tamulevičiūtės dešimtukas ryškus, tik mes labai skirtingi. Pirosmanis man – didžiausia laimė. Mielai vaidinčiau be žodžių, o jų pjesėse kaip tik daugėja, kažkokia amerikoniška maniera, žodžių triedalas, atsiprašau... Jau geriau daugiau veiksmo ir mažiau žodžių. Toji V.Korostyliovo pjesė „Pirosmani, Pirosmani“ buvo prastai parašyta, ir E.Nekrošius ėmė sukti galvą... Sukūrėme daugybę etiudų, vis tylomis, mąstėme, gal net geriau atsisakyti žodžių, tačiau 2 valandas prikaustyti žiūrovą prie nebylaus veiksmo labai sunku. Ir štai S.Šaltenio dėka gimė nauja sceninė redakcija. Per repeticijas jautėme ypatingą susiklausymą, vienas kitą iš žvilgsnių suprasdavome, net kai režisierius ištardavo „Na“, žinodavome, ką tai reiškia. Daugiau to neteko patirti.
Su šiuo režisieriumi ir esate labiausiai „susigroję“?
Mes su E.Nekrošiumi įstojome į konservatoriją per papildomą priėmimą, tad natūralu, kad labai susidraugavome, paskui diplominiai darbai, jo baigiamasis spektaklis „Medaus skonis“... Kai Eimuntas statė „Pirosmanį“, mąsčiau: ar įmanoma sukurti simbolinį spektaklį, nes kaip simboliui įpūsti gyvybės? Bet jis ėjo ir mus vedė. Pasirodo, galima infiltruoti energijos į bet kokį simbolį.
Sušvytėjęs šiame spektaklyje, išsaugojote savo vardą, savo veidą visą gyvenimą, kaip jums tai pasisekė?
Mano žmona kartais stebisi: kaip tau sekasi su tavo charakteriu nesuklysti? Juk Vėžys (toks mano Zodiako ženklas) – tai vienas žingsnis į priekį, du atgal. Imti – neimti, eiti – neiti, daryti – nedaryti. Iš šono žiūrint, esu labai atsargus, tarsi neužtikrintas, bet manimi niekas nenusivylė, nes ką darau, tai iš visų jėgų. Dar D.Tamulevičiūtės buvome taip išmokyti. Fantastiška moteris, ji sugebėjo visus mus padaryti puikiais aktoriais. Vien tas jos pasirinkimas... Mes net juokėmės – visi mažiukai, merginos aukštesnės už mus. Ji jau tada kitus, svarbesnius dalykus matė, jai anie laikai, kai buvo svarbu stotas, balsas, jau buvo praėję.
O ar žiūrovai pakoreguoja spektaklius savo reakcijomis?
Taip, labai. Niekaip nepamiršiu, kas buvo po pirmųjų gastrolių Amerikoje. Ten 1988 metais mes vaidinome „Dėdę Vanią“, reakcija – fantastiška, atviri amerikiečiai triukšmingai sekė kiekvieną repliką. Netrukus Austrijos sostinėje, Vienoje, vaidinome tą patį spektaklį, o publika kaip numirusi, jokio garso. E.Nekrošius po pirmo veiksmo, tarsi suabejojęs sėkme, patarė: vaidinkite dvigubai greičiau, gal jie išjudės... Bet neišeina greitai, juk tai – „Dėdė Vania“. Baigėsi spektaklis, ir kad prasidėjo trypimas kojomis... Pasirodo, tas tylėjimas, o pabaigoje trypimas kojomis – tai aukščiausia klasė. Arba Venesueloje. Aš, tada vaidinęs Hamleto tėvą, išeinu į sceną su didžiuliu lokio kailiu, o temperatūra – 35 laipsniai. Visi kad pradės kvatotis, mano, gal kvailas...
Ar jaučiatės visus savo vaidmenis išvaidinęs?
Ne, aišku, geriausias – ateityje. Ne, ne, aš nesvajoju apie kokį nors konkretų vaidmenį, kitaip save nuolat deginčiau: metai bėga, o dar to ar to nepadariau. Elgiuosi kitaip: gavęs pasiūlymą, mąstau: tinka man tas vaidmuo ar ne, renkuosi.
Žiūrovai jūsų garsųjį dešimtuką labai mylėjo, ar esate apsuptas tos meilės šiandien?
Tikrai mylėjo, esame pasitikrinę. Dabar meilė kitokia, dabar daug kas kitaip. Ne, bėgiojimas iš teatro į teatrą nė kiek netrukdo. Labiau vargina per trumpas pasiruošimo laikotarpis prieš spektaklį. Reikia laiko, kad galėtum giliau panirti į savo personažą, kad jis „susigulėtų“...
Ar šiandien įmanomas tylos spektaklis, panašus į „Pirosmanį“, tegul ir milžiniškomis išraiškos priemonėmis?
Žiūrovas šiandien, žinoma, kitoks, bet, manau, valandos spektaklis puikiausiai galėtų eiti be žodžių. Aš jau matau tą tendenciją kine, kur yra labai ilgų nebylių scenų. Filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ taip pat buvo daug tylos, nes V.Žalakevičius, scenarijaus autorius, subtiliai jautė, kada negalima perdozuoti. Yra tokia scena – žuvies gaudymas kambaryje. Scenarijuje buvo parašyti kiti žodžiai, bet filmo įgarsinimo metu V.Žalakevičius paprieštaravo: O ne, šiuos žodžius išmeskime. Ir tuoj pat parašė naują, trumpą tekstą, kontrasto principu. Atrodo, viena darai, o kalbi apie visai ką kita – tokia erdvė atsidarė...
Gal tas pat vyksta ir asmeniniuose santykiuose, gal tyla daug iškalbingesnė nei kokie nors ilgi monologai, skirti vienas kitam?
Manau, kad ir prisipažinimas meilėje, ir kiti subtilūs dalykai turi vykti visiškoje tyloje, be žodžių, nes kai tik praveri burną, tai ir išsiduodi, kiek iš tikrųjų myli... Žinoma, reikia jau būti „susigrojusiam“ su kitu asmeniu, kad patirtum harmonijos privalumus – kaip fizikoje, jei yra siųstuvas, turi būti ir imtuvas.
Jūsų ženklui – Vėžiui – šeima bene svarbiausias dalykas gyvenime?
Kažkur parašyta, kad man svarbiausia šeima, tauta, darbas, tėvynė. Taip ir yra. Beje, aš gimiau tą pačią dieną kaip ir didysis Cezaris... Mano šeimyninis gyvenimas ypač gerai susiklostė. Žmona Violeta, mokykloje pati kūrusi baleto spektaklius, netrukdo man atsidėti kūrybai, rūpinasi namais, vaikais. Ji puiki organizatorė, jai sekasi ir darbe, ir namuose. Šiuo metu ji šauniai poilsiauja Indonezijoje, Balio saloje. Pabėgti nuo šeimos kartais reikia, nors mūsiškė tikrai labai draugiška.
Gal šeimoje svarbiausia leisti kitam turėti savą erdvę?
Būtina. Pirmoji mano santuoka su K.Kazlauskaite gal todėl ir iširo, kad mes per daug buvome arti vienas kito: ir teatre, ir koncerte, ir namuose, vis kartu ir kartu. O juk kiekvienas turime savo lauką, ir tie laukai veikia, nuotaikų būna įvairiausių...
O kaip pernai atšventėte savo jubiliejų?
Liepos 13 dieną Izraelyje vaidinau Hamletą. Spektaklis baigėsi vėlai – 1–2 valandą. Buvo karšta, tai mes visi ant stogo erdvioje terasoje linksmai atšventėme. Paskui su šeima, vėliau su draugais, o rugsėjo 18 dieną mane pasveikino teatras. Jubiliejui buvo skirtas V.Šekspyro spektaklis „Jei taip, tai šitaip“.
Nustebau išgirdusi, kad muzika jums yra svarbesnė net už teatrą, ar tikrai taip?
Aš pradėjau nuo muzikos. Dar pirmakursį mane susirado K.Antanėlis, kuris statė roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Aš joje dainavau. Tai labai sunki opera, ant vienos rankos pirštų suskaičiuoji, kas joje gali dainuoti... Taip, jei giliai širdy, tai muzika man svarbiau už teatrą, kiną, televiziją. Namuose pilna visokios muzikos – ir plokštelių, ir DVD koncertų. Ir abi dukros užsikrėtė, geba vertinti, klauso geros muzikos. Aistė dainavo „Dainų dešimtuke“ su Donatu Montvydu, o jaunesnioji Gabrielė taip pat dainuoja. Šv. Kristoforo mokykloje jie buvo sukūrę dainuojamosios poezijos grupę „Čia gimę“, nes nuostabi jų mokytoja D.Eigminienė kartą patarė: eilėraščius galima bet kokia forma mokytis – ne tik iškalti, bet ir išdainuoti... Klausiausi ne vieno jų koncerto, ir jie buvo geri, smagūs, net gaila, kad vaikai vėliau išsiskirstė.
Esu ne kartą su dukromis koncertavęs, daugiau su vyresnėle, jaunesnioji kuklesnė, atsargesnė. Gal ne iš manęs, gal iš senelių mergaitės paveldėjo klausą, balsus. Mano tėvai labai mėgo dainuoti, visa giminė daininga, kai susirenka, tai be dainų neapsieina. Dainos jiems ir Sibire išgyventi padėjo.
Dukros „nepasinešė“ paskui jus į teatrą?
Ne, aš atkalbinėjau ir, atrodo, sėkmingai. Kodėl? Tai nedėkingas darbas, netgi žalingas sveikatai, jei dirbi nuoširdžiai. Sekina ir moraliai, ir fiziškai. Mano paties nugara suluošinta. Kaip sakė J.Miltinis: aktorius turi būti ir akrobatas, ir filosofas. Nors buvau labai sportiškas, bet mane tie krūviai, tie šokinėjimai labai paveikė.
Kai lyginate save su ankstesniuoju Vidu, ar labai esate pasikeitęs?
Be abejo, turiu daugiau patirties, deja, mažiau energijos, jaunatviškumo, o būtų idealu tai sujungti.
Gimėte ne sezono metu – vasarą...
Taip, atsimenu, kai suėjo trisdešimt, labai norėjau atšvęsti, ypatinga nuotaika buvo apėmusi. Gal kad po skyrybų... Ir jokių draugų, visi išvažinėję. Negi eisi į gatvę ir kviesi nepažįstamus... Žinoma, draugai pasveikina kad ir vasarą, suvažiuojame visi į sodybą... Kitą savaitę išvyksime ten ilgam – visam vasaros sezonui.
