DELFI turėjo unikalią progą stebėti I. Dapkūnaitę generalinės repeticijos metu. Jokio makiažo, klasikiniai balti marškiniai, tarytum atsitiktinai suplyšę džinsai, vyriško stiliaus diržas, masyvus laikrodis - viskas aukščiausios kokybės, nors atrodo apgaulingai paprasta. Aktorė iki paskutinės minutės iš rankų nepaleido mobilaus telefono, nuolat kažkam siuntė žinutes.
Ji pasakojo, kad per dvidešimt metų nesulaukė nė vieno pasiūlymo vaidinti Lietuvoje. O ar kam nors būtų pavykę ją prisikviesti? „Matote, juk esu čia“, - juokiasi. Atrodo, viskas paprasta: kai pakvietė, tai ir atvyko. Tik taip elementaru nėra. Dirigentas Gintaras Rinkevičius, per dvidešimt metų išlaikęs draugiškus asmeninius santykius su tai Londone, tai Maskvoje gyvenančia aktore, buvo tas žmogus, dėl kurio I. Dapkūnaitė šiandien džiugina sostinės žiūrovus. Jei kvietęs būtų ne jis, susitarti būtų buvę daug sunkiau, o gal ir neįmanoma.
Nors prieš repeticiją I. Dapkūnaitė teigė, kad nėra svarbu, ką vaidinti, o Žanos D'ark vaidmuo niekuo neypatingas ir tikrai nesietinas su jos asmenybe, vos užlipusi į sostinės Kongresų rūmų sceną ji tapo tikra Žana: legendine Prancūzijos mergele, kuri su kalaviju rankose vedė karius į mūšį.
Tiems, kas laikosi nuomonės, kad I. Dapkūnaitės karjerą lėmė nepakartojamos šypsenos apžavėtas buvęs jos vyras britų režisierius Simonas Stokesas, reikėtų išgirsti ją skaitant Žanos tekstą ir dėl aktorės meistriškumo neliktų abejonių.
I. Dapkūnaitė prisipažino, kad lipdama į Vilniaus sceną jaudinasi gal net daugiau nei įprastai, nes dalyvauja muzikos kūrinyje. „Žana D'ark ant laužo“ - draminė oratorija, kurioje dainuoja Kauno valstybinis choras ir choras „Liepaitės“, dainuoja (ir tekstus skaito) solistai (Asmik Grigorian, Rafailas Karpis, Vladimiras Prudnikovas, Sandra Janušaitė, Jovita Vaškevičiūtė), brolio Dominyko žodžius skaito aktorius Vladas Bagdonas. Groja Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguoja G. Rinkevičius.
I. Dapkūnaitės Žana ne tik kalba, bet ir sudainuoja vieną posmelį. Būtent dėl dainavimo ypač jaudinosi aktorė. Nors G. Rinkevičius aktorės vokalinius sugebėjimus įvertino gerai, Ingeborga ilgai juokėsi ir purtė galvą: „Jis tiesiog mandagus“. Aktorė pasakojo, kad retsykiais tenka šiek tiek dainuoti, bet jei tik turi galimybę, demonstruoti vokalinius sugebėjimus ji vengia.
Per repeticiją buvo akivaizdu, kad prieš vietą, kur Žana uždainuoja, aktorė ima nerimauti. Pirmą kartą dainuodama ji suklydo, bet antras kartas nuskambėjo ne priekaištų.
G. Rinkevičius prisipažino, kad su aktore svarsto galimybę parodyti šią oratoriją dar kartą - Kauno publikai. Viskas priklausys, nuo I. Dapkūnaitės darbų grafiko.
Ar jis šiuo metu perpildytas, aktorė nekonkretizavo. Bendravimas su žurnalistais nėra jos mėgiama darbo dalis. Į klausimus ji atsako lakoniškai ir nekonkrečiai. Paklausta, kur šiuo metu jos namai sako:
„Ten, kur esu, ten ir namai“. Tai primena rusų posakį „Kur lagaminą padėjau, ten ir Tėvynė“.
Apie asmeninį gyvenimą jos geriau išvis net nepradėti klausti, nes tuo interviu gali ir baigtis. Meilės ryšiai su garsiu serbų režisieriumi Emiru Kusturica, kuriuos nagrinėja užsienio spauda, Vilniuje buvo nepageidaujama tema „Nr.1“.
