- Esate ne tik choreografas, bet ir dramaturgas, dramos teatro režisierius. Kokias skirtingas galimybes suteikia kiekviena iš šių meno rūšių? Kuri iš jų Jums rodosi paveikiausia?
- Kuo toliau, tuo geriau suvokiu kiekvienos iš šių meno formų skirtumus ir jų suteikiamas galimybes papasakoti istoriją, reikšti idėjas ar veikti auditoriją. Vis dar manau, jog šokis, kaip ir bet kuris abstraktusis žanras, teikia daugiau potencialo. Žmogaus vaizduotė ir gebėjimas mąstyti asociatyviai – gerokai stipresnis nei jo analitinė galia. Be to, tikiu, kad žiūrovams būtina užduoti kuo daugiau gerų klausimų, o ne brukti paruoštus atsakymus. Retkarčiais, kai rašau pjeses teatrui, jaučiuosi, tarsi turėčiau konkuruoti su knygomis ar laikraščiais. Kartais, kai režisuoju dramos spektaklius, jaučiuosi, lyg turėčiau konkuruoti su realybe. Bet kurdamas šokio kompozicijas aš jaučiuosi visiškai laisvas, galįs pakviesti publiką į keistas keliones, kurti naują logiką, formuoti naujus požiūrius.
- Kaip renkatės atlikėjus šiuolaikinio šokio pastatymams? Kiek suprantu, dažniausiai tai – ne profesionalūs šokėjai?
Dramos aktoriai geba išreikšti labai specifinius dalykus. Aktorius, veikdamas scenoje visų pirma mąsto, o šokėjas yra linkęs pasikliauti jausmu. Manau, kad tobulas bendravimo su žiūrovais įrankis – gebėjimas derinti abstrakčią, iracionalią išraišką su konkretybe. Tuomet publika tarsi priverčiama ieškoti prasmių. Kalbant apie techniką, esu tikras, jog lengviau priversti aktorių įdomiai judėti, nei šokėją – įdomiai veikti scenoje. Kiekvieno atlikėjo viduje slypi gebėjimas kalbėti kūnu, bet ne kiekvienas gali pasigirti aktoriniu talentu.
- Stebint Jūsų spektaklius, akivaizdus tampa specifinis dėmesys kalbai. Kokias estetines galimybes atskleidžia kitokios, dažniausiai deformuotos, kalbos naudojimas?
- Kalba slypi visur. Manau, daugelis nė nenutuokia, kaip pati kalba apskritai veikia komunikacijos mechanizmus. Sakydamas „kalba“, neturiu omeny vien nacionalinių kalbų ypatybių, bet ir dialektinę, socialinę specifiką. Manau, kad stipriausius signalus vienas kitam siunčiame per tai, kaip mes kalbame. Keista, jog teatras taip ilgai apsiribojo kalbiniais standartais. Bent jau Norvegijos teatre įprasta tokia kalba, kurios šiaip jau gatvėje nė neišgirsi. Norvegijoje mes tam tikra prasme esame svetimi, nes norvegų kalbos mūsų spektakliuose – neišgirsi. Vienas svarbiausių mūsų tikslų – parodyti, jog neretai pats kalbėjimo būdas yra gerokai svarbesnis nei ištarti žodžiai.
- Ne kartą lankėtės ir dirbote mūsų geopolitinio ir kultūrinio regiono šalyse. Kuo jus, skandinavą, domina Rytų Europa?
- Tiesą sakant, vos 5 mūsų repertuaro spektakliai yra tiesiogiai susiję su šiuo regionu, bet šį klausimą tenka girdėti gan dažnai. Manau, jog daugeliui vakariečių Rytų Europa apskritai neatrodo įdomi. Pavyzdžiui, amerikiečiams kokia nors Lietuva neatrodo pakankamai egzotiška. Tuo labiau Baltarusija ar Kaliningrado sritis. Keista, jog kai aš parodau susidomėjimą mūsų artimiausiais rytiniais kaimynais, tai vadinama specifiniu dėmesiu. Kai žmonės manęs klausia, kuo mane taip traukia Rusija, aš sakau, jog visiškai normalu domėtis šalimi, su kuria turime ne tik bendrą sieną, bet ir nemažai problemų. Mane kaip žmogų visuomet baugino peraugę dalykai. Dabar mane labiausiai gąsdina 4 kultūriniai-politiniai monstrai: JAV, Rusija, Kinija ir musulmonų ekstremizmas.
- Į „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį atvykstate su naujausiu savo spektakliu „Eksperimentas“. O kas tai per eksperimentas? Ir kas čia „bandomieji triušiai“?
- Sovietų sąjunga su savo gyventojais elgėsi tarsi su laboratoriniais gyvūnėliais. Bet dar baisesnė man atrodo šiandiena: globalus pasaulio suvokimas neleidžia pamatyti ir suprasti, kas atsakingas už įvairius dalykus. CŽV vadovauja slaptiems kalėjimams Turkijoje, įrodyta aktyvi Izraelio spectarnybų veikla Pabaltijo regione, rusų saugumas nuodija žmones Didžiojoje Britanijoje, norvegų kariniai padaliniai turbūt žudo Afganistano civilius gyventojus, o didžiuma Norvegijos nusikalstamo pasaulio – valdoma iš Kauno. Viskas labai keistai ir painiai tarpusavy susiję. Apie tai kalbame ir spektaklyje – niekuomet negali žinoti, kas iš ties už viską atsakingas. Visus mus išnaudoja ir savotiškai laboratoriškai apdoroja mūsų vyriausybės ir korporacijos. Net ir žiniasklaida šio tinklo nepajėgi aprėpti. Tarsi ir nieko naujo, bet mes tikime, jog būtent dabar ir yra pats idealiausias momentas apie tai kalbėti. Prieš pusmetį pasiskiepijau nuo kiaulių gripo, bet nė nenumanau, ar tai iš tikrųjų buvo būtina, ir kodėl aš apskritai tai padariau. Ir niekada nesužinosiu. Nors ir esu skeptikas.
- Jūsų darbuose neretai iškyla miniatiūrinės bendruomenės tematika. Bet „Eksperimente“ ji – kiek niūresnė nei įprasta...
- Teatras turi galią per scenoje vaizduojamą mikrokosmosą atskleisti išorinio makro pasaulio specifiką. Vis dar naiviai tikiu, jog viską, ką norime sužinoti apie pasaulį, galime atrasti ir pažinti eilinės vidurinės mokyklos kieme. Teroras, politika, psichologinės priespaudos mechanizmai – viskas čia pat. Baisūs dalykai daug skaudesni ir akivaizdesni, kai jie yra mažo mastelio. Tarkime, sudavus mažam vaikui kyla daug didesnė emocijų banga, nei subombardavus tolimą šalį.
- Ar „Eksperimente“ nagrinėjamos temos yra aktualios ir toms bendruomenėms, kurios istoriškai nepatyrė politinių ir socialinių represijų? O gal tokių visuomenių apskritai nėra?
- Manau, jog visos šalys turi panašios patirties, tik, nenoriu nieko įžeisti, – skirtingo masto. Negaliu sakyti, kad tikrai žinau, ką reiškia būti pavergtam diktatoriško režimo, bet patį mechanizmą tikrai puikiai pažįstu. Nors ir esu iš Norvegijos... Nuo pat mažens daug keliavau (tokį jau darbą dirbo mano tėvai), pažinau daug kraštų ir galiu pasakyti, jog jie daug panašesni nei mes manome. Nėra vien juodos ir baltos spalvos – tik jų atspalviai. Bet kažkodėl pasaulio žemėlapį daug paprasčiau „suprasti“, kai jame regime tik dvi kontrastingas spalvas.
Spektaklio akimirkos - galerijoje:
