Petras Iljičius Čaikovskis 1840-aisiais gimė Votkinske, Urale, kalnų inžinieriaus šeimoje. Čia jis pradėjo mokytis groti fortepijonu.
Būsimojo kompozitoriaus tėvai buvo muzikalūs, namuose gana dažnai rengdavo mėgėjiškus koncertus. Aplink skambėjo valstiečių dainos. Vėliau P. Čaikovskis rašė, jog jis užaugo užkampyje, kur nuo pat ankstyvos vaikystės patyrė neapsakomą rusų liaudies muzikos grožį, o tai vėliau atsispindėjo jo kūryboje.
Po 10 metų P. Čaikovskis įstojo į Sankt Peterburgo Teisės mokyklą. Ten jis taip pat mokėsi ir muzikos, dainavo chore. 1859 m. baigęs mokyklą P. Čaikovskis pradėjo dirbti Teisingumo departamente, tačiau šis darbas jo nepatenkino ir jis nusprendė tapti muziku profesionalu.
1861 m. jis įstoja į muzikos klases, atidarytas prie Rusų muzikinės draugijos, o po metų tampa ką tik atidarytos Sankt Peterburgo konservatorijos studentu. Tuomet jis meta tarnybą ir atsideda vien muzikai, pragyvenimui užsidirbdamas muzikos pamokomis, akomponavimu.
P. Čaikovskio mokytojai konservatorijoje buvo A. G. Rubinšteinas (Peterburgo konservatorijos įkūrėjas) ir lenkų kompozitorius N. Zaremba.
1866 m. jis paskirtas teorijos ir harmonijos profesoriumi Maskvos konservatorijoje, šias pareigas užėmė maždaug iki 1878 m.
Paskutiniais gyvenimo metais kompozitorius sukūrė šeštąją simfoniją „Pathetique“ ir trečiąjį koncertą fortepijonui (kūrinys liko nebaigtas).
1893 m. jam buvo suteiktas Kembridžo universiteto muzikos daktaro garbės vardas. 1893 m. spalio 28 d. Sankt Peterburge įvyko šeštosios simfonijos premjera, pats autorius ir dirigavo.
P. Čaikovskis mirė 1893 m. lapkričio 6 d., palaidotas Sankt Peterburge.
