Kaune gimusi Rasa Alksnytė jau daugiau nei dešimtmetį gyvena Belgijoje. Ten 2000 m. įkūrė savo šokio trupę „Zanzi“, kuri jau ne kartą lankėsi „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje. Taip pat kartu su meno laboratorija „FOAM“ yra sukūrusi eilę maisto performansų. Ji kasmet dalyvauja projekte „Migruojantys paukščiai“, kurio tikslas – palaikyti emigravusių menininkų ryšius su Lietuva. Būtent jo metu gimė šokio spektaklio „Prarastos sielos“ idėja, kurios rezultatą bus galima išvysti šių metų festivalio programoje.
R. Alksnytės ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjų bendras darbas prasidėjo nuo seminarų, kurių metų baleto artistai galėjo save atrasti naujuose amplua, išbandyti naujas formas. Choreografė teigia, jog jai nėra įdomu ateiti ir iš karto, tarsi pagal pasiruoštą brėžinį, sustatyti šokį. Taigi kuriant spektaklį dalyvavo visi šokėjai, - jiems tebuvo nusakoma kryptis, kuria eidami jie galėjo laisvai improvizuoti. Toks metodas, visiškai svetimas klasikiniam baletui, sudomino ir įtraukė artistus. Taip sukurtas pirmasis „Prarastų sielų“ eskizas Klaipėdoje susilaukė gyvos ir palankios publikos reakcijos.
Gegužės 6 d. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre festivalio lankytojai galės išvysti jau „pilnametražiu“ spektakliu pavirtusį darbą. Dviejų dalių miniatiūrų vakarą „Prarastos sielos“ sudaro keturios skirtingos kompozicijos, kurias vienija „atradimų ir praradimų“ tema. Pasirinkta miniatiūrų forma apmąstomi ne vieno, bet daugelio žmonių likimai. Spektaklyje skamba šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai: Onutės Narbutaitės „Pas de deux“, Linos Lapelytės „Žmogus iš Owanotapeko“, Algirdo Martinaičio „Teisingojo žodžio malda“, Giedriaus Puskunigio „Strindbergo sapnas“.
Tą patį vakarą Menų spaustuvėje bus parodytas šokio spektaklis „Toli viduje“, kurio choreografė Deimantė Prišmantaitė nuo 2000 m. gyvena ir kuria Didžiojoje Britanijoje, kur pernai baigė ir choreografijos magistro studijas. Jauną choreografę domina įvairios kūno raiškos galimybės, ji remiasi moteriškumu ir siekia išlaisvinti kūną nuo kasdienių išraiškos būdų. Menininkės darbuose susiduriame su garsą rezonuojančiu kūnu ir protu, ir kūniškosios garso išraiškos paieškomis.
Spektaklį „Toli viduje“ įkvėpė garsusis Andrejaus Tarkovskio filmas „Stalkeris“. Choreografė ieško ryšio su ją supančia ir jos pačios viduje slypinčia atmosfera, kuri, manipuliuodama atlikėjais, kartu gąsdina ir traukia. Tematinis spektaklis pagrindas – kambario, kuriame išsipildo slapčiausi norai, paieškos savyje. Jame menininkės spektakliuose šokantys šokėjai susiduria su savo baimėmis, pavojais, kuriuos nugalėti įmanoma tik šokyje.
D. Prišmantaitė, kartu su ja scenoje pasirodysianti Elaine Thomas ir Amy Howard (visos susipažino studijų metu) 2009 m. įkūrė trupę „Collaborative Dance Experience“, kuri turėtų tapti savotiška kūrybine platforma, pristatančia jaunųjų choreografių darbus kultūrinei Britanijos ir užsienio visuomenei. Nors susikūrė visai neseniai, ši trupė jau yra sukūrusi keletą spektaklių, su kuriais dažnai pasirodo Londone.
