Tituluojamas lietuviškos dainuojamosios poezijos renesanso bardų tėvu (jo sukurtos dainos gerai žinomos tiek mažiems, tiek vyresniems dainuojamosios poezijos mėgėjams – autorės pastaba) bei daug įsimintinų vaidmenų kine ir teatre sukūręs aktorius Gediminas Storpirštis praėjusį pirmadienį lankėsi Panevėžyje, J. Miltinio gimnazijoje vykusiame 2-ajame jaunųjų bardų konkurse.
Prieš pat konkursą G. Storpirštis mielai sutiko pabendrauti su „Panevėžio balso“ korespondentais.
Pokalbį su aktoriumi pradėjome nuo klausimo, kas yra bardas ir ar kiekvienas, mokantis bent kiek brazdinti gitara ir dainuoti, gali vadintis šiuo vardu.
Nuoširdžiai nusijuokęs G. Storpirštis teigė, kad atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti žodžio „bardas“ šaknyse.
„Airiškai bardas – poetas, – sakė jis. – Tai senovės keltų poetas ir viduramžių Airijos, Škotijos, Velso dvaro poetas profesionalas, kuriantis ir rečituojantis gamtinę, herojinę, religinę poeziją. Dar galima aiškinti, kad tai poetas, reiškiantis patriotines idėjas. Norint vadintis bardu, reikia ne tik mokėti groti gitara ir dainuoti. Dainuojamoji poezija – sunkus žanras, o bardas tai jau ir gyvenimo būdas, ne tik pomėgis.“
Svarbu, kad neišnyktų
Šiek tiek patylėjęs G. Storpirštis paaiškino, kodėl dainuojamoji poezija laikoma vienu sunkiausių ir sudėtingiausių žanrų.
„Juk vienas su instrumentu rankose dvi valandas beveik nejudėdamas, tik dainuodamas turi išlaikyti klausytojų dėmesį, – kalbėjo jis. – Sudominti, kad klausytojai įsimintų ir išgirstų dainuojamų eilių mintį. Todėl norint tapti tikru bardu būtina turėti savo požiūrį, savo tikėjimą. Jei nenukrypstamai dirbsi, po kelerių metų varginamo darbo gali sulaukti žinios, kad esi bardas. Bet geriausia, kai juo pasivadini ne pats, o kai tai pasako kiti.“
Pasak G. Storpirščio, malonu išgirsti žodžius, kad esi bardas, bet jei nemoki tuo talentu dalytis, negali ir bardu vadintis.
Į pokalbį apie tai, kas yra bardas, įsiterpė dar vienas klausytojas – 2-ojo jaunųjų bardų konkurso organizatorius J. Miltinio gimnazijos teatrinės klasė mokytojas, aktorius Vidmantas Fijalkauskas. Jis neiškentęs pratarė: „Gediminai, tu esi bardų tėvas. Niekas negali to paneigti, nes populiarini šį muzikavimo žanrą, ir tikrai niekas negalėtų su manimi ginčytis, jeigu pavadinčiau tave bardų bardu.“
Iškėlęs abi rankas į viršų G. Storpirštis su kolega Vidmantu nesiginčijo. Matyt, pajuto, kad nėra prasmės. Tik prisipažino: „Man svarbu populiarinti šį žanrą, nes reikia, kad jis neišnyktų. Geroje poezijoje gali rasti labai svarbių atsakymų į rūpimus klausimus. To nerasi jokiame laikraštyje ar kur kitur. Poezija padeda lyg malda, tai lyg meditacija – galimybė įsiklausyti į save. Poezijoje slypi milžiniškas potencialas, galingas, labai subtilia kalba perteikiamos informacijos užtaisas, kurį reikia mokėti perskaityti. Bardai, mano galva, kaip tik ir mėgina perduoti šią žinią – perskaityto ir išgyvento eilėraščio prasmę.“
Atranda savo žiūrovą
Pasiteiravus, ar pats kuria eiles ir sukurtoms eilėms parašo muziką, bardų tėvas atviravo: „Kuriu. Tik nerašau eilėms muzikos... Paradoksas. Nežinau, kodėl taip. Man pačiam nuoširdžiai keista. Matyt, laukiu to laiko, kai norėsiu dainuoti pagal savo eiles. Galbūt nerimtai žiūriu į savo tekstus. Tačiau man išties didžiulis džiaugsmas kurti tekstus ir girdėti, kai juos dainuoja kiti. Neatmetu, kad kada nors pagal juos uždainuosiu...“
Prisiminus, kaip jį pavadino V. Fijalkauskas, talentingas aktorius pripažinimo nesureikšmino: „Dabar labai populiaru vadinti visaip: „princai“, „karaliai“, „mamos“, – traukė per dantį šiuolaikinės populiariosios muzikos madas G. Storpirštis. – Kaip kam patinka, taip galite vadinti. Nuo tų pavadinimų darbai nesidaro. Man svarbu, kad šis žanras būtų, kad jis turėtų savo vietą bei struktūrą. Netgi toks jaunųjų bardų konkursas, į kurį šiandien atvažiavau, svarbus. Reikia klubų, svetainių, kur nuolat vyktų koncertai, festivaliai. Beje, pastaruoju metu jų atsiranda vis daugiau ir jie tarp jaunimo populiarūs. Toks yra ir tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“, kasmet vykstantis Vilniaus mokytojų namuose. Į jį suvažiuoja bardai ne tik iš atokių Lietuvos kampelių.“
Priedermę atliks iki galo
G. Storpirštis sąžiningai prisipažino, kad negali savęs vadinti dainuojamosios poezijos pradininku Lietuvoje.
„Visko pradžia, drąsiai galima sakyti, buvo amžinatilsį Vytautas Kernagis, – atidavė pagarbą Anapilin iškeliavusiam bardui, – sukūrusiam ne tik patį terminą „dainuojamoji poezija“, bet ir kovojusiam už tai, kad šitame žanre būtų daugiau poezijos. Be to, pripažinkime, kad pilnos salės, kuriose koncertuoja bardai, dainuojamosios poezijos atlikėjai, byloja, kad tokio žanro reikia. Vadinasi, paklausa yra ir verta toliau rūpintis, kad veiksmas nenutrūktų. Jeigu ta priedermė atiteko man, ją atliksiu, nes noriu, kad tikrų bardų Lietuvoje būtų daugiau.“
Aktorius prisipažino, kad jis neperša nuomonės, kad poezijos žanras yra pats gražiausias, reikalingiausias. „Dainuojamosios poezijos gerbėjai kaip ir aš tik rūpinamės, kad žmonės turėtų iš ko rinktis. Kiekvienas atranda savo muziką, savą atlikėją ir širdžiai mielą muzikos žanrą. Juk pasaulyje viskas turi darniai derėti. Taip turi būti ir taip yra“, – dėstė G. Storpirštis.
Tekstai labai svarbūs
Gerai visiems žinomas aktorius sakė, kad dainuojamojoje poezijoje labai svarbu tekstas.
„Dažnai tenka susidurti su moksleiviais, atliekančiais arba mėginančiais kurti dainuojamąją poeziją, – kalbėjo. – Visada tokių pradedančiųjų prašau, kad bent vieną dainą parašytų pagal gerai žinomą tekstą. Dar labai svarbu, jog jie skaitytų gerą literatūrą ir taip pajaustų teksto svarbą. Lietuvoje yra kuriama pasaulinio lygio poezija. Tik reikia netingėti vartyti poezijos knygas ir skaityti, ieškoti autoriaus, tarsi kalbančio jums. Surastas geras ir tinkamas žodis pažadina kūrybinius klodus ir tada gimsta stebuklas – dainuojamoji poezija. Suradęs tinkamus poetus ir jų eiles, vėliau pats žmogus gali dėlioti savus žodžius, kurti, bet kol tai įvyksta, reikia daug nukeliauti.“
G. Storpirštis pasakojo, kad smagu atrasti įvairių poetų tekstus ir juos dainuoti. „Tokių autorių turiu gal 30, – skaičiavo bardas. – Man patinka šnekėtis su įvairių poetų tekstais. Įdomu juos surasti, prakalbinti, kad jie taptų savastimi. Taip suradau savo Sigitą Gedą. Nors ir kiti dainuojamosios poezijos atlikėjai savinasi jį, kiekvienas juk atranda savaip. Smagu dainuoti Juozą Erlicką, Rainerį Marią Rilkę. Labai noriu prisijaukinti Aido Marčėno tekstus. Žvalgausi ir į kitus poetus. Kas ieško, tas visada atranda. Kartais grįžtu prie perskaitytų eilių. Juk viskas priklauso nuo nuotaikos. Pirmą kartą perskaitai eiles, o jos neužkabina tavęs. Paimi poezijos tomelį dar kartą ir pajunti, kad tos eilės tavo, kad jos perteikia tavo būseną. Galiu vardyti ir vardyti poetus, kurių tekstai sužavėjo taip, kad jie pavirto dainomis.“
Išgirdęs klausimą, ar Lietuvoje yra bardų, G. Storpirštis nė akimirkos nesusvyravęs atsakė: „Žinoma, kad yra.“
„Niekas negali abejoti, kad toks buvo ir yra Vytautas Kernagis, Alfredas Kukaitis, Virgis Stakėnas. Žinoma negalima pamiršti Kosto Smorigino, Olego Ditkovskio, Saulio Bareikio ir dar daugelio kitų. Tai lietuviai, bet būčiau neteisus, jeigu nepaminėčiau pasaulyje gerai žinomų Boriso Grebenščikovo, Bulato Okudžavos ir, žinoma, Vladimiro Vysockio. Viskas yra mano viduje. Jų atlikimą, jų dainas sugėriau ir jie tapo mano dalimi. Negali nuo jų atsiskirti, nes jie manyje uždegė aistrą muzikai ir poezijai.“
Kas tas Gediminas Storpirštis
Gediminas Storpirštis gimė 1961 metais Vilniuje. Nuo 1984 metų jis – Jaunimo teatro aktorius, o nuo 1985-ųjų – teatro studijos „Elementorius“ vadovas. Aktorius, tituluojamas lietuviškos dainuojamosios poezijos renesanso tėvu, yra vienintelio Baltijos šalyse Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ meno vadovas ir dainuojamosios poezijos svetainės Vilniaus mokytojų namuose idėjos autorius. Be to, jis nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ meno vadovas. Sudarė knygas „Bardų knyga“ (2002) ir „Stebuklų pilnas kambarys“ (2007). Organizuoja dainuojamosios poezijos koncertus ir pats juose dalyvauja.
Nuo 2005 metų gruodžio G. Storpirštis vaidina didelės sėkmės tarp vaikų ir suaugusiųjų sulaukusiame spektaklyje „Arklio Dominyko meilė“. Šiam spektakliui jis parašė muziką, o 2006 metais su juo gastroliavo JAV.
G. Storpirštis yra išleidęs 8 solinius albumus: „Tarakonai iš vaikystės“ (1994), „Virtuvės dainos“ (1995), „Sata Bara Bu“ (1997), „Metų diena“ (1998), „Bijau varlės“ (1999), „2 širdžių ištikima draugystė“ (2001), „Styginis“ (2003) bei „Angelų pasakos“ (2006).
Taip pat sudarė 4 kompaktines plokšteles: „Bardų vakaras“ (2003), „Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ geriausios dainos“ (2005), „Bardai vaikams“ (2005), „Nupiešti pasaulį“ (2006).
2006 metų vasarą kartu su gitaristu Jonu Krivicku dalyvavo festivalyje-konkurse „Peterburgo akordai“ Sankt Peterburge.
Nuo 2006 metų rugsėjo dėsto Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje.
Apdovanojimai
1987 metais Gediminas Storpirštis už Žygimanto vaidmenį spektaklyje „Duokiškis“ (rež. A. Latėnas) apdovanotas kaip geriausias jaunas aktorius respublikiniame teatrų festivalyje vykusiame Panevėžyje. Praėjus dešimčiai metų – 2007 metais – jis apdovanotas už partizanų vado Kurmio vaidmenį spektaklyje „Bunkeris“ (rež. V. V. Lansbergis). Tai geriausias vyro vaidmuo Baltijos valstybių teatro festivalyje Panevėžyje. 2009 metais jam įteikta Laimono Noreikos premija kaip geriausiam metų skaitovui.
