Ne kiekvienas žiūrovas, paklaustas, apie ką spektaklis, lengvai rado atsakymą. Mat spektaklis, tiksliau, teatrinė akcija, kalba apie labai daug ką: apie realybę paralyžavusį reklamos užkratą ir malonumą vartoti, apie tautinį kičą ir nutautėjimą, apie visuomenę, kimštą alaus skardinėmis, pliušiniais žaislais, spalvingomis sprogusių balionų skiautėmis ir rožiniais.
Žodžiu, kalba apie mūsų gyvenimą užvaldžiusią tuštybę, kuriai meldžiamės prekybos centruose, televizijoje, spaudoje ir namuose. Bendraudami, pirkdami, sportuodami... "Tautkrūša" kalba apie tai su pašaipa, ironija, priversdama žiūrovus juoktis. Smagu. Tačiau išėjęs po spektaklio susimąstai, o kas iš to? Teatrinės akcijos finale visi tuštybės religijos išpažinėjai sunaikinami. Teatralai kelia klausimą, kurlink mes einame, kur ritasi šis pasaulis. O tai jau - rimta.
Prekybos centro atributika
Vizualinė spektaklio forma - klasikinė. Niekas dviračio neišradinėja. Dailininkė Ramunė Skrebūnaitė pasiūlė lengvai transformuojamą scenografiją iš dviejų esminių prekybos centro atributų - lentynų ir vežimėlių. Lentynos tarnauja pagal paskirtį ir kaip spektaklio veiksmo fonas, o visaip vartomi vežimėliai tampa kėdėmis, lovomis, stalais, žmones įkalinančiais narveliais.
Kad spektaklio veikėjams būtų patogu veikti, dailininkė juos aprengė patogiais, subtiliai asmenybę pabrėžiančiais arba maskuojančiais drabužėliais. Kostiumų akcentas - spalvingos kito stiliaus detalės. Pvz., ryškūs, aptempti sportiniai šortai ant kostiumo kelnių, kurie pasimato tik tada, kai kilstelimas švarkas.
Improvizacija - variklis, intelektas - stabdžiai
Režisieriaus Aido Giniočio nuopelnas - veikėjams suteikta laisvė nevaržomai judėti scenoje ir improvizuoti. Taigi, lyg ir jokio nuopelno. Kita vertus, ne pas vieną kitą režisierių neteko matyti su šitokiu pasimėgavimu dirbančių klaipėdiečių aktorių.
"Tautkrūšos" variklis - improvizacija. Tai - akivaizdu, nes austras Verneris Švabas savo pjesėje "Tautos naikinimas, arba Mano kepenys be prasmės", pagal kurią pastatyta "Tautkrūša", tikrai negalėjo parašyti teksto, sulipdyto iš įvairių, kasdien mūsų ausis šimtus kartų atakuojančių, reklamos nuotrupų, kuris sudaro beveik pusę viso spektaklyje skambančio teksto.
Antras, autorinis, teksto klodas - intelektualūs, sudėtingi monologai, priskirti daugiausiai pagrindiniam spektaklio veikėjui Tautkrūšai, nors išsprūstantys ir iš kitų personažų lūpų. Šie du tekstiniai sluoksniai spektaklyje puikiai, beveik nejuntamai sulydyti, tačiau aktoriai per premjerą dar nebuvo vienodai puikiai juos įvaldę savo vaidyboje.
Todėl pirmasis spektaklio veiksmas, kuriame tik užvedama ir įsibėgėja vartotojiškoji tautkrūšos mašina - dinamiškesnis, laisvesnis. Bufonados vaidybos stiliumi, lengvai, žaismingai ir šmaikščiai aktoriai vaizduoja visuomenės išsigimimą, kuris, pasiekęs kulminaciją, turėtų grėsmingai sprogti antrojoje spektaklio dalyje. Tačiau prasidėjus rimtajai daliai spektaklis, rodos, ėmė važiuoti nuo bėgių. Scenoje pradėjus veikti pagrindiniam veikėjui Tautkrūšai spektaklio veiksmas ir ritmas pavojingai sulėtėjo, sudėtingas pjesės tekstas prarijo vaidybos niuansus, tapo nuobodu.
Amplua rėmuose ir už jų
Pastaruosius priekaištus tenka adresuoti Klaipėdos dramos teatro maestro, Tautkrūšos vaidmens atlikėjui aktoriui Vytautui Paukštei. Nors žiūrovai šį aktorių pirmą sykį išvydo moters kailyje, tačiau nebuvo labai nustebinti. Apibendrinanti Giltinės, Mirties charakterio linija - perdėm sureikšminta, pakylėta iki herojinio plano.
"Lyg vėl į sceną būtų Mindaugas įžengęs", - teko nugirsti spektaklio žiūrovus aptarinėjant V. Paukštės amplua, adaptuotą Tautkrūšai. Kita vertus, galbūt aktorius sąmoningai Tautkrūšą sutapatino su etapiniu savo vaidmeniu - Karaliumi Mindaugu. Juk Tautkrūša, nužudydama visus eilinius veikėjus, kaip ir legendinis J. Marcinkevičiaus dramos herojus, sprendžia tautos išlikimo-sunaikinimo dilemą.
Kitų spektaklyje vaidinančių aktorių vaidmenys - puikiai pavykę, labai organiški. Tiesa, jie - labai charakteringi, todėl ir atrasti vaidmens grūdą ne taip sunku. Pakanka išsirinkti specifinius judesius (Dariaus Meškausko luošys, kvailelis vaikšto susisukęs, persikreipęs, šlubčioja, Mudakovo dukras Nidą ir Preilą įkūnijusios aktorės Jolanta Puodėnaitė ir Asta Tručilauskaitė - manekeniškai žirglioja ir vaiposi tarsi popdaininkės iš kokio rusiškos muzikos klipo, Eglės Barauskaitės ponia Mudakova nuolat taisosi rusiškai suveltus plaukus) ar pritaikyti specifinę kalbos manierą (Vytauto Anužio Mudakovas kalba su rusišku akcentu, o Reginos Šaltenytės ponia Kirmienė suvalkietiškai tęsia balses).
Kitas ryškus "Tautkrūšos" aktorių vaidybos pliusas - ansambliškumas. Tikslus, elegantiškas pjesėje neegzistuojančių, sugalvotų personažų - Berniukų duetas. Aktoriai Liutauras Kasulaitis ir Edvardas Brazys vienodai lengvai, grakščiai, su polėkiu įkūnija reklamos agentus, prekybos tarpininkus, Teletabius, budelius, kurių pasirodymai kiekvieną sykį salėje sukeldavo emocijų bangas.
Lietuvos rusų Mudakovų šeimyna - tipiškas, iki smulkmenų apgalvotas, patrauklus savo vieningumu ir truputį erzinantis idiliškumu naujųjų rusų pavyzdys.
Ponios Kirmienės ir jos sūnaus Svajūno duetas - labiausiai pavykęs ir netikėtas. R. Šaltenytė ir D. Meškauskas scenoje įkūnija Froido teoriją apie tautiškai ir religiškai nusiteikusios vienišos motinos ir luošo iškrypėlio sūnaus meilę bei neapykantą.
Gaila, kad tik šiedu aktoriai "Tautkrūšoje" pasirodo neįprastame amplua, tuo tarpu kiti personažai - eksploatuoja jau atrastas klaipėdiečių aktorių kūrybos galimybes. Aktoriams tai nėra gerai, tuo tarpu žiūrovų daugumai - vienodai. Juk į teatrą eina ta pati publika, kuri eina ir į didžiuosius prekybos centrus. Jai svarbu, kad aktoriai gerai vaidina, spektaklis - aktualus, linksmas, spalvingas. Taigi, galima drąsiai prognozuoti, kad "Tautkrūša" teatrui bus pelninga.
