Sadomazochistinė, narcisistinė ar edipinė, dildo terminologija kalbant apie rašymą labiau tinka, nes rašymas kiekvienu atveju yra savotiškas transvestizmas. Kad ir kaip žvelgtum, tai visuomet turi "persirengimo", persikeitimo ir persikūnijimo ženklų bei kontrapunktų.

Supraskite mane teisingai – tai visai nepanašu į saugų distancinį virtualų seksualinį aktą ar masturbacijos patetiškumą. Ir apskritai su saugumu visa tai nesusiję – kaip žinoma, geriausiai rašančiųjų gyvenimai dažnai ne itin smagiai baigdavosi. Štai kad ir keletas itin garsių pavardžių, patvirtinančių rašymo keliamus pavojus – dėl preciziškai jautraus pastabumo nepralenkiama Virginia Woolf, Ernestas Hemingwayus, ką ir kalbėti apie Seneką, kuris aiškiai pareiškė savo poziciją gyvenimo ir mirties klausimu: "Kai kuriems mirtis yra bausmė, kitiems – tai dovana, o daugeliui – tai malonė".

O ką sakyti apie įžvalgumu savo epochą toli pralenkusius Gilles’į Deleuze’ą, Walterį Benjaminą ir daugelį kitų, kurie nesusilaikė nepakėlę rankos prieš save. Žinoma, ne vien dėl rašymo. Jau tapę įžymybėmis visame pasaulyje, skaitomais ir cituojamais autoriais (išskyrus Benjaminą, kurį šlovė aplankė po mirties). Būtent saldusis bipoliarinis rašymo ir nestandartinis transgenderinis rašančiųjų seksualumas čia buvo lemiamas savanoriško pasitraukimo adieu ingredientas.

"Ir kurgi čia erotika? – paklausite. – Kur svaiginanti, ekstatiška "persirengimo" ir persikūnijimo, seksualumo forma, neatskiriama nuo įspūdingos ir įtaigios kūrybos?"

Nereikia taip skubėti. Atsipalaiduokite. Seksualumas visuomet buvo, yra ir bus kūrybinio avangardo šaltasis ginklas, o seksualinė vaizduotė yra įtaigiausia ir greičiausia kiekvieno(-os) menininko(-ės) idėjų ir vizijų transgresorė-pernešėja ir skleidėja. Į meną ir kūrybą perkelta seksualinė agresija turi savybę virsti teksto, tapybos, fotografijos šedevrais, kurie itin stipriai ir iš esmės pritraukia žiūrovus, stebėtojus ir skaitytojus. Neatsitiktinai seksas ir seksualumas yra nuolatiniai poparto, reklamos objektai ir raiškos priemonės, kurios tebeturi galią šokiruoti ir sutrikdyti.

Plačiosios publikos vilionės seksualumą ir jo perversijas deklaruojančiais vaizdais buvo daugelio menininkų, tarp jų ir Pablo Picasso, stilistinės revoliucijos bei meninių inovacijų priemonė. Apie Picasso sklandė gandai, – be kita ko, jie atspindėjo tikrovę, – kad šis meno revoliucionierius yra sekso apsėstasis. Net būdamas garbaus amžiaus, apie aštuoniasdešimties metų, 1968 m. Picasso sukūrė seriją graviūrų, kuriose pasikartoja seksualinio agresyvumo, vujarizmo ir seksualinės impotencijos tematika.

1991 m. savotiškai iš sekso explicitè aukštąjį fotografijos meną padarė Jeffas Koonsas. Jis nufotografavo itin išradingus savo paties seksualinius aktus su žmona Ilona Staller, garsia pornografinių filmų žvaigžde Cicciolina, buvusia Italijos parlamento nare. Didelio formato Koonso fotografijos yra atvirai ir netgi pernelyg porno stiliaus kamufliažas. Jose galima pamatyti a la pornofilmų scenas, kurios yra estetizuotos iki kraštutinumo, ir kaip tik dėl to šios fotografijos nustoja funkcionuoti kaip pornografinės. Koonso fotoaparato pagauti seksualinių aktų vaizdai yra suvaidinta aukščiausios klasės erotika su aiškiomis pornografinėmis užuominomis, kurios skirtos žiūrovo vujaristiniams polinkiams patenkinti. Kaip tik dėl pastarųjų J. Koonsas ir I. Staller tapo pasaulinio garso meno įžymybėmis, nes žiūrėjimas "pro rakto skylutę" tebėra būdingesnis suaugusiųjų auditorijai. Klaidinga manyti, kad paslapčia intriguojančius įvykius stebi tik maži vaikai. Be to, seksualinio geismo išalkusiai žmonijai šie menininkai atvirai parodė heteroseksualaus, šeimyninio sekso kalbos vadovėlį.

Seksualumo ir erotikos žavesiai rašančiųjų tekstuose ir gyvenimuose tokie pat intensyvūs ir svarbūs kaip ir vizualumo meistrų. Seksas dažnai yra savotiška politika ir net rašymo religija. Dėl jo neretai tenka įsitraukti į šventuosius karus, pralieti nemažai rašalo, priplėšyti ar sudeginti krūvas popierių, kai kam net plyšta likimai. Mėlynasis skystis verčia fantazuoti. Be to, įrašai ant popieriaus kaip ir rašymas ant odos ir ant intymiausių kūno vietų įkaitina vaizduotę ir fantazijos erdvę pritvindo šilumą spinduliuojančių būsimojo coitus vaizdinių. Puiku, jeigu seksualinės vizijos ateina iš ateities kaip Wong Kar-wai filme "Meilės laukimas", kur vyro ir moters emocinio ryšio stiprumas akivaizdžiai peržengia hiperkonservatyvios kinų visuomenės ir žvilgsnio taisyklių rėmus.

Būdami žiūrovais ekrane matome būtent tai, kas rodoma pašaliečio žvilgsniui, ir režisieriaus sukonstruotas vaizdas kadras po kadro mums skiria stebinčiųjų vietą. Salėje sėdintys pamažu tampa nebe seksualinės melodramos dalyviais, o būtent žiūrovais, kurie neišvengiamai pradeda mąstyti, ar tarp tos puikios moters ir vyro kas nors buvo – vien jų buvimas viename kambaryje yra hiperseksualus. Nejaugi jie taip ir nesimylėjo? Juk net pašaliečio akimis regimas stiprus vyro ir moters emocinis-erotinis ryšys. Jie turbūt buvo kartu tuomet, kai nebuvo kas stebi – ne prieš kameras. Totalitaristinėje Kinijoje orgazmas cenzūruojamas ir todėl nerodomas taip pat kaip ir tarybinėje visuomenėje, kai aukščiausiųjų tarybų prezidiumų nariai atvirai visam pasauliui skelbdavo anekdotinę frazę, kad socializme "nėra sekso".

Kalbant apie tarybinius laikus. Štai neseniai akis į akį teko susidurti su svetimomis fantazijomis iš traumiškojo kolonijinio tarybmečio. Buvo visiškai taip, kaip "Kurmio kosuliuose" rašo Sigitas Geda: "...buvo pribaiginėjami intelektualai". Manote, kad leninizmo pasėtas užkratas su visa savo penkiasdešimtmete deevoliucija pasitraukė kartu su visais tarybiniais "aparatčikais" į istorijos užkulisius? Deja, deja. Niekam ne paslaptis, kad neramios dvasios vis atgimsta įsikūnydamos į keisčiausius gyvus personažus. Šie gi, dideliam apgailestavimui, dar ima vaikščioti tarp gyvųjų kaip ne itin gerame siaubo filme daug sakančiu pavadinimu "Šaldytuvas-žudikas".

Pačiose rugsėjo pradžios išvakarėse vienas toks nevalyvos dvasios įsikūnijimas telefonu pasikvietė mane pasikalbėti dėl darbo reikalų ir tiesiog europinio grožio Gedimino prospekte isteriškai bandė net ne brežneviniais ar chruščioviniais, o stalinistiniais metodais priversti pasirašyti. Sakė – jei pasirašysi po padiktuotu tekstu, tai bus darbo sutartis, jei ne – tai ne. Tik pamanykit, ką gali staiga tokie "įsikūnijimai" pradėti išdarinėti katalikiškoje XXI amžiaus pradžios Lietuvoje, vieną koją įkėlusioje į Europą. Turbūt žinojo, kad mėgstu rašinėti, bet akivaizdžiai nežinojo, kad man patinka rašyti ne bet ką. Po gražiais žodžiais pasirašyčiau nedvejodama. Dabar gi tokioje prievartos situacijoje, kuri pati savaime yra neleistina, popierius, rašalas ir rašiklis buvo paversti žiauraus pažeminimo instrumentais. Vulgaru, absurdiška ir sadistiška. Bjauru neapsakomai.

Visuomet sakiau, kad rašymas – tai kaip prie altoriaus ar į sinagogą. Ką jau kalbėti apie rašymo atmosferą. Su šventais dalykais, kurie popieriuje – dera elgtis pagarbiai. O Gedimino prospekte viskas buvo pridengta sovietų spalvos skraiste, vaiduoklis desperatiškai lakstė po kabinetus ir su pertrūkiais skaitė abejotinos kokybės paskaitą "Apie dedovščiną". To jau tikrai per daug. Galiausiai pareikalavo, kad pasirašyčiau po tokiais žodžiais: "LENINAS GYVAS..." Pamišo, ne kitaip. Ko šiais laikais žmogus dėl atlyginimo nepadarysi. Vos nepasirašiau. Aukščiausiasis apsaugojo.

Kaip iš tos dainos – žodžių neišmesi. Kadaise, mokyklos laikais, bendrame chore teko visa gerkle vaikišku balsu plėšti atmintinai iškaltus žodžius: "Leninas su mumis žygdarbių dienomis, laimės ir sielvarto valandom..." Jau tada visi, net vaikai, žinojo, kad ne tik Leninas, bet daug kitų leninų, stalinų, chruščiovų, andropovų pasimirė ir Dievo akivaizdoje stovėjo. Apie tokių herojų mirtį praneša per radiją ir televiziją. Visų rūšių žiniasklaida nenutyli.

Kai Brežnevas mirė, mano geroji močiutė Šeinė, iš kurios išmokau daug dainų, net ašarą nubraukė. Sakė, kad jai Brežnevo laikais buvo ne taip jau blogai. Ji viena su keturiais vaikais perėjo visus sibirus ir turėjo labai gerą humoro jausmą, dėl kurio ir Anapus neskubėjo išeiti, vis padainuodavo. Bedainuodama sulaukė šimto dvejų metų. Dar Brežnevo laikais ji mane išmokė dainuoti dainelę, kurią su meile pati buvo sudėjusi: "Tupi "brežniauka" už karklynuko / prašo "brežniauka" nors trupinuko... / Meilės, meilės nors trupinėlį / "brežniauka" prašė už karklynėlio". Gera buvo močiutė. Labai gera. Ir apie seksą padainuodavo. Reikės į knygą surašyti, kokių gėrybių ji mane išmokė.

Štai rašalu permirkę gyvenimai ar nuo kompiuterio klavišų atgrubę rankų pirštai, fantazmuose paskendusios personažų charakterius gvildenančios mintys, cigarečių dūmų šydu pridengtos akys. Ir visa tai dėl ko – kad nežinomi skaitytojai galėtų mėgautis parašytu tekstu? Atsiprašau, bet priežastis yra akivaizdesnė už patį pagarbintą seksualumą. Įsivaizduokite, berašant reikia "persirengti" erotomanija, seksizmu, ekshibicionizmu, pornografija, vujarizmu, polinkiu į visas įmanomas perversijas ir vėl tapti savimi ar kuo tik patinka. Markesišku Buendijų klanu, lakstančiu paskui čigones romane "Šimtas metų vienatvės"; dėl mokslo atradimų pasimaišiusiu Melkiadu; Afrikos apžavais užburta Karen Blixen; naiviu išmintingu juoduku Kamante; nakties gyvenimą į rikshawalah rankas kaskart atiduodančiu Alphonso Lingis "Pavergimų" personažu. Įkvėpti ir traukti savin muskusinius, imbierinius moters kūno kvapus, krūtis išsitrinti vyro sperma, paliesti Indijos šventyklų akmenyse iškaltas joni ir lingam pozas, užsimiršti moskitų zyzime. Mintyse sušokti salsą ir "Tango in Fa".

Grįžtant trumpai prie leninizmo. Žvelgiant iš istorijos tolių, dalykas gali būti ir aseksualus, kaip žinote: "Kai viršūnės negali, o apačios nenori..." Negerai šitaip, oi, negerai. Kažkaip visai prieš senolių išmintį. Kur kas maloniau, patraukliau, erotiškiau yra antraip – juk kai labai reikia, tai ir "viršūnės" gali, jei "apačios" vis dar nori. Būtent tuomet ir prasideda toks spontaniškas, nenumatytas, svaiginantis, iki beprotybės saldus ir ilgalaikis – P l a t e a u.