Pikantiškas autobiografijos prieskonis
Režisierius, aktorius ir rašytojas Pavelas Sanajevas 1996 metais žurnale “Spalis” išspausdino patėviui - garsiajam Rolanui Bykovui - skirtą apysaką “Palaidokite mane už grindjuostės” ir buvo apdovanotas už geriausią debiutą. Šią apysaką galima laikyti iš dalies autobiografine, nes daugelis jos įvykių – autentiški.
P. Sanajevas – aktorės Jelenos Sanajevos sūnus, liaudies artisto Vsevolodo Sanajevo vaikaitis. Savo kūrinyje jis pasakoja apie aštuonmetį berniuką Sašą Saveljevą, gyvenantį pas senelę. Senelė nenori atiduoti vaiko dukteriai, nes nepasitiki jos naujuoju vyru – menininku ir, senelės nuomone, lengvabūdžiu žmogumi. Dukteryje ji mato savo pačios atspindį, tiksliau, savo praeities klaidas. Senelė netoleruoja dukters už tai, kad šioji kartoja jos pačios poelgius (išteka už aktoriaus). Iš pirmo žvilgsnio senelė atrodo tironė ir isterikė, bet tai netiesa. Ji tiesiog negali ištrūkti iš grubios realybės, persunktos savo sunkių praeities potyrių. Ši patirtis naikina joje švelnumą, verčia ją savo meilę ir požiūrį į kitus išreikšti nerangiai, grubiai, šiurkščiai.
Praėjus dešimčiai metų, apsakymas "Palaidokite mane už grindjuostės“ tapo kultine, daug triukšmo ir diskusijų sukėlusia knyga. Autobiografinius savo vaikystės faktus rašytojas pavertė gana žiauriu, bet ne mažiau juokingu ir paradoksaliai šviesiu meniniu kūriniu. Lietuvos rusų dramos teatro scenai P. Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės“ inscenizavo Marius Macevičius.
Cementuojanti gyvenimo patirtis
Režisierių Agnių Jankevičių apysakoje sudomino žmonių santykiai ir tai, kokie jie neturėtų būti. Jis apnuogina tokią subtilią ir gilią temą apie tai, kaip žmonės vienas kitą žeidžia, kokie jie gali būti vienas kitam abejingi. Meilė, atlaidumas, pagarba, supratimas – visa tai formuoja žmogų ir jo vidinę kultūrą. Pavelas Sanajevas viename interviu pasakė, jog tik parašęs apysaką jis sugebėjo atleisti savo senelei. Režisierius ir inscenizacijos autorius į spektaklį „įveda“ dar vieną personažą – suaugusį Sašą, kuris pasakoja apie savo neįprastą gyvenimą su senele. Jo pasakojimas palaipsniui virsta savotiška išpažintimi, kurioje jis supranta senelę ir jai atleidžia.
Yra sakoma, jog kiekviena laiminga šeima - savaip nelaiminga. Paklaustas, ar reikia šeimos paslaptis viešinti kūryboje ir scenoje, režisierius A. Jankevičius sako, jog tai išdrįsta tik drąsūs. Jį patį labiausiai domino ne autobiografiniai motyvai, o laiko ženklai ir gyvenimiška patirtis, kuri apauga žmogų tvirtai kaip cementas ir kausto jo tolimesnius poelgius.
2009 m. rudenį Rusų dramos teatre buvo parodytas Sankt Peterburgo teatro „Baltiskij dom“ spektaklis „Palaidokite mane už grindjuostės“, kuriame pagrindinį močiutės vaidmenį atliko garsi Rusijos aktorė Era Ziganšina, o jos anūką Sašą Saveljevą suvaidino Igoris Skliaras. Gruodžio mėnesį Rusų dramos teatre įvyko Mariaus Macevičiaus inscenizacijos „Svoloč, arba viena diena be meilės“ skaitymas, kurio sukeltas susidomėjimas ir diskusijos paskatino tęsti kūrybinį procesą.
A. Jankevičiaus režisuojamame spektaklyje „Prakeikta meilė“ senelę vaidina Inga Maškarina – galingo temperamento aktorė, savo balsu, mimika bei plastika gebanti išreikšti tragišką savo personažo pasaulėjautą. Maškarinos senelė – moteris, kuri visada troško meilės, bet jos negavo, norėjo mylėti, bet nerado tos meilės verto, norėjo gyventi, bet neturėjo tam galimybių. Sunki praeities našta pavertė ją mizantropu. Ji atžagari ne todėl, kad nenori būti švelni, o todėl, kad nebetiki žmonėmis – netiki, kad žmogus gali nuoširdžiai mylėti kitą žmogų. Jos vyras – aktorius, „tyliai“ dirbęs plačiosios šalies labui. Tai bestuburis žmogus, kuris nieko nėra padaręs nuoširdžiai net pačiam sau, nesugebantis pasiaukoti ir paaukoti savo idėjas dėl meilės ir artimų žmonių.
Pasak režisieriaus, anūkas senelei - jos viltis ir tikėjimas, kad naujoji karta bus geresnė. Ji šaukia ir bara jį ne iš neapykantos, o iš baimės prarasti. Ši baimė – praeities šešėlis. Kadaise ji prarado savo mylimą vaiką, neapsaugojusi jo nuo ligos. Liga senelės suvokimu prilygsta mirčiai. Todėl ji perdėtai rūpinasi anūko sveikata – girdo jį vaistais, šiltai rengia. Senelė saugo anūkėlį Sašą, kuriame atrado meilės objektą, bet jos meilė pasirodė esanti ypatinga – prakeikta. Būtent apie prakeiktą meilę ir stato spektaklį A. Jankevičius.
