– Dabar visi skundžiasi krize, sunku gyventi... Aišku, sunku, kai esi paskendęs vartojime, kai vis „hamletiškai“ savęs klausi – tą ar tą niekniekį pirkti. Prasmingesniems klausimams nebelieka laiko. Krizė mąstysenoje. O kada buvo lengva gyventi? Gal per karą, pokario metu, kai nežinojai, ar rytoj dar apskritai liksi gyvas...
Vaikystė nebuvo lengva. Kai suėjo penkeri, tėvas išvažiavo laimės ieškoti anapus Atlanto. Liko su mama, kuri kaip išmanydama sukosi. Buvo šiek tiek pavalgyti – ir užteko. 1930 m. tėvas, dėl politikos išsiųstas iš Brazilijos, grįžo į Kauną. Tačiau tėvai išsiskyrė, ir mažasis Donatas liko gyventi su tėvu. Vieną pamotę keitė kita, todėl visą laiką jautėsi nereikalingas šeimoje. Mokėsi labai gerai, visuomet stengdavosi būti pirmūnas. Kai baigė pradžios mokyklą, tėvas atidavė į amatų mokyklą, kad vaikas turėtų profesiją ir greičiau ant kojų atsistotų. Būdamas 14-os, Donatas pradėjo mokytis keramikos. Užmirštas namuose, atsigriebdavo draugų kompanijoje, kurioje ir pavaidindavo. Kartu su kurso draugu Vaclovu Blėdžiu buvo užkietėję teatro mėgėjai: abu stojo į Kaune, prie Darbo rūmų, buvusią dramos studiją. Tačiau Banionio ten nepriėmė, nes per jaunas (tik penkiolikos) buvo. Blėdį priėmė, tai jis vis pasakodavo, kaip jie ten mokosi ir vaidina.
– Vieną dieną Blėdis sako: žinai, Donatai, turim naują vadovą iš Prancūzijos, labai įdomų žmogų... Juozas Miltinis. Jis visai kitaip mąsto, laikosi prancūziškos teatro tradicijos.
V. Blėdis įkalbinėjo Banionį stoti į teatro studiją. Bet 1940 m. atėjo tarybų valdžia, uždarė Darbo rūmų teatrą. Juozas Miltinis nuėjo pas tuometinį LTSR švietimo liaudies komisarą Antaną Venclovą. Buvo leista kurti naują teatrą Panevėžyje. 1941 m. pavasarį įvyko pirmosios Panevėžio teatro gastrolės Kaune.
– Tuo metu mane Blėdis ir pristatė Miltiniui. Labai jaudinausi sakydamas eilėraštį, bet Miltinis priėmė mane į teatrą. Prasidėjo naujas gyvenimas. Mano tėtis netikėjo, kad aš būsiu artistas: atseit, nei išvaizdos, nei ypatingo balso. Tuometinis Kauno teatras buvo senųjų teatrinių manierų teatras. Artistas turėjo būti gražuolis, aukštas, stotingas. O Miltiniui atvirkščiai – turi būti žmogus, ne štampuota figūra, nereikia vaidinti, o reikia būti. Miltinis ne tik aktorius, bet ir asmenybes ugdė. Visas aktorių gyvenimas virė jo akyse. Mes gyvenom bendrabutyje – jokių gėrimų, jokių tarpusavio meilių, jokių intrigų. Teatras buvo VISKAS.
Prie vokiečių Panevėžio teatrui algas mokėdavo savivaldybė. Tuomet buvo pastatytas K. Binkio „Atžalynas“. Kritikai pastebėjo mielą jauno D.Banionio suvaidintą Jasių. Kai 1944 m. vokiečiai ėmė trauktis, J.Miltinis su D.Banioniu ir V.Blėdžiu sugalvojo vykti į Vakarus. Vežimu važiavo iki Telšių, tačiau ties Šiauliais kelionę nutraukė frontas. Apsistojo pas poetą Vytautą Mačernį. Beveik porą mėnesių gyveno, vis laukdami amerikonų kaip išsigelbėjimo.
– Daugelis kalbėjo: vyrai, eikit į mišką, pralauksit kokį mėnesį, ir ateis tie amerikonai. Taip ir neatėjo... Frontui pajudėjus, rusai varė vokiečius atgalios link Berlyno. Teko grįžti į Panevėžį.
– Besimokydamas pas Charlie Dulliną Paryžiuje, Miltinis rėmėsi Stanislavskio teatrine mokykla, grįsta aktoriaus išgyvenimu scenoje. „Kad būtų kaip gyvenime...“ Buvo prieš visuose Lietuvos teatruose vyravusias klišes. Apmaudu, bet man ir šiuolaikinis teatras dažnai atrodo štampų teatras, kur nematyti žmogaus asmenybės, o tik kažkokios marionetės, režisieriaus tampomos už virvelės. Dabar yra efektų teatras. Kelnės nukrinta, lietus iš popierėlių pilasi... Kažkokie teatriniai išradimai, o Juozui Miltiniui rūpėjo žmogus, jo vidinė būsena, pergyvenimas, personažo vidinė motyvacija. Teatras, kuriame buvo matyti, kas kunkuliuoja žmogaus sieloje.
Donatas Banionis pripažįsta, kad Juozas Miltinis padėjo suformuoti jo asmenybę. Aktoriaus požiūriu, būtent maestro parodė kelią į tikrąsias vertybes. Režisierius buvo reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. J.Miltinis yra rašęs: „Mano mokytojai Dullinas ir Copeu mane mokė, o vėliau ir pats įsitikinau, kad aktoriaus vaizduotė būtinai turi remtis ne emocijų kurstymu, o intelektu. Režisierius teatre tiek reikšmingas, kiek jis sugeba išugdyti aktorių – asmenybę ir iš jo sukurti personažą. Artistas turi būti dvasiškai turtingas, jis negali būti kvailesnis už žiūrovą“. Ta išugdyta išmintis, atsispindėjusi aktorių akyse, padėjo ne vienam išgarsėti ir kine. Donatas Banionis vertina tuos savo vaidmenis, kuriuose kino režisieriai ir operatoriai leisdavo jam improvizuoti. Tai visų pirma Vaitkaus vaidmuo Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“.
– Visa kūrybinė grupė tarsi alsavo vienu kvėpavimu. Aktoriams buvo leista vaidinti, o ne būti statistais. Aš iš jaunystės atsiminiau, kaip pokaryje lietuviai jautėsi, kai, patys nenorėdami, buvo įstumti į istorijos aplinkybes... Pažinojau tuos žmones, kurie buvo miške, o paskui mėgino grįžti iš miško...
Kine Donatui Banioniui teko dirbti su daugeliu garsių režisierių, tačiau labiausiai jis vertina Andrejų Tarkovskį. Aktorius atliko pagrindinį vaidmenį filme „Soliaris“, įtrauktame į pasaulio filmų, kuriuos būtina pamatyti, žinyną.
– „Soliaris“ – man brangus filmas. Dabar jis pripažintas visame pasaulyje, o pirmomis dienomis daug kas nesuprato nei filmo, nei Tarkovskio... Kelios jo susuktos juostos ilgiems metams atgulė ant lentynų archyvuose ir ekrane pasirodė gerokai vėliau. „Andrejus Rubliovas“ – man pats stipriausias Tarkovskio filmas. Tikras šedevras. Pirmąsyk aš pats jį žiūrėjau paslapčiom, nes buvo uždraustas. Man Tarkovskis – vienas iš geriausių pasaulio režisierių.
Septynios dešimtys vaidmenų filmuose ir apie du šimtus teatre – tokia Donato Banionio kūrybinė biografija. Pats kaip pavykusius jis išskiria tik 4 savo vaidmenis kine. Reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Nesupranta paviršutiniškumo, skubėjimo, besaikio vartojimo... Tačiau klausydamas, kad šiandien jis jau nebekvaršina sau galvos ieškodamas kasdienybės prasmės, girdi gilų sarkazmą.
