Tiriant Vanagiškio akmens amžiaus stovyklą, jos šiaurinėje dalyje aptiktas iki šiol nežinomas 15 amžiaus kapinynas su palaikais.

Archeologas atidengė penkių mirusiųjų kapus. Dviejuose kapuose, jų galvūgalyje, rasti aukoms arba šermenims skirti moliniai puodeliai. Viename kape, juosmens srityje, buvo įdėtas žalvarinis raktas ir geležinis peilis, ant kaklo - vėrinys iš karolių, žalvarinių žvangučių ir pakabučių, ant dešiniosios rankos - žalvarinis žiedas. Kituose kapuose rasta po vieną geležinę sagtį, peilį ir ylą.

Mirusiųjų laidojimas su namų apyvokos daiktais rodo, kad pagoniška tradicija 15 amžiuje buvo gana stipri.

Pasak pranešimo spaudai, Rytų Lietuvoje lietuviai iki 16 amžiaus vidurio greta oficialios katalikiškos religijos praktikavo senąją tikėjimą - tai rodo ir kiti archeologiniai tyrimai, vykdyti maždaug 10-yje Obelių, Laičių (Ukmergės rajonas) bei kituose senkapiuose.

Pagonybės tikėjimą išpažinę lietuviai tikėjo, jog kad mirusiam žmogui reikia turėti tų pačių reikmenų ir įrankių, kuriuos turėjo šiame pasaulyje. Todėl laidodami lavonus jie įdėdavo į kapą įvairių daiktų - ginklų, papuošalų, apyvokos reikmenų.

Visgi istoriniuose šaltiniuose bei istorikų darbuose minima, jog 1387 metais pradėtas krikščionybės skleidimas iki 15 amžiaus vyko labai intensyviai ir gyventojų buvo sutiktas palankiai.

Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila liepė užgesinti šventąsias ugnis, iškirsti šventuosius miškelius, išžudyti garbintus žalčius. Pats kunigaikštis lankydamasis Lietuvoje klausinėdavo tikėjimo tiesų, o jas žinančius gausiai apdovanodavo. Rytinėje Lietuvos dalyje buvo įsteigtos septynios parapijų bažnyčios.

Vanagiškio kapinyne aptikti mirusieji buvo tokių svarbių mūšių, kaip 1410 metais įvykusio Žalgirio ar 1435 - Pabaisko, amžininkai ar net dalyviai.