1997 metais Vilniaus mažajame teatre Rimo Tumino sukurtas „Maskaradas“ – labiausiai apdovanotas ir daugiausiai pasaulio šalių apkeliavęs teatro spektaklis. Pasakojama, kad juo susižavėjęs tuometinis J. Vachtangovo teatro vadovas Michailas Uljanovas kurį laiką nesėkmingai lietuvių režisierių įkalbinėjęs pastatyti „Maskaradą“ jo vadovaujamo teatro scenoje, kurioje, beje, pirmą kartą skambėjo žymusis Aramo Chačaturiano valsas, naudojamas ir R. Tumino spektaklyje.
Naujasis R. Tumino „Maskaradas“, kurį jis kūrė drauge su scenografu Adomu Jacovskiu ir kompozitoriumi Faustu Latėnu, tik išoriškai primena Vilniaus mažojo teatro spektaklį – apsnigtas Vasaros sodas, Kiemo žmogaus išdaigos... Tačiau turinys jau visiškai kitas. Kaip rašo iki šiol kritiškų pastabų Rimo Tumino kūrybai negailėjusi teatrologė Marina Davydova, „lietuvių meistras ne tik „surimavo“ peterburgietišką iki kaulų smegenų Lermontovo dramą su grakščiu Peterburgo ampyru. Režisierius savo spektaklio veiksmą plėtoja dviejuose skirtinguose laikuose ir dviejose skirtingose erdvėse. (...) „Maskarado“ įvykiai rutuliojasi sykiu ir Nikolajaus epochoje, ir režisieriaus vaikystės prisiminimų erdvėje. Vasaros sode – kaip Peterburgo kultūros kvintesencijoje – ir sodelyje, kur vaikštinėja plebėjiškos išvaizdos miestiečiai“.
Kritikė pastebi, kad Rimas Tuminas meistriškai priešpriešina aristokratišką praeitį su šių dienų pasauliu, kuris praeitį vertina kaip postamentą, į kurį pasirėmus taip patogu kilnoti taurelę. Vienintelis žmogus, visiškai priklausantis išaukštintai Peterburgo kultūrai, M. Davydovos manymu, čia yra Arbeninas, kurį suvaidinęs Jevgenijus Kniazevas sukūrė, ko gero, geriausią savo vaidmenį. Kniazevo Arbeninas – iš tiesų tragiškas veikėjas, atsidūręs apgailėtinų ir juokingų žmogelių pasaulyje, bet vis dar paisantis pasenusio garbės įstatymo.
„Visi jo trūkumai, lygiai kaip ir privalumai, nepritampa prie naujos tikrovės. Jis – paskutinis praeinančio laiko riteris. Ir didžiulis sniego kamuolys finale riedės į jį, kaip ritasi istorijos kamuolys. Jis daugiau čia nereikalingas. Svetimas. Nuostabu, kaip režisierius, atvykęs iš Lietuvos, taip subtiliai ir giliai sugebėjo atskleisti mums šios pamintos praeities tragediją. O iš tiesų ne nuostabu. Mes su juo kažkada juk gyvenome vienoje šalyje, kurios, beje, jau irgi nebėra“, – baigia savo recenziją Marina Davydova.
Ar galės lietuvių publika išvysti naująjį R. Tumino „Maskaradą“, kol kas neaišku, tačiau balandį numatomos kitų dviejų J. Vachtangovo teatre režisieriaus pastatytų spektaklių gastrolės – Williamo Shakespeare‘o „Troilo ir Kresidos“ ir Antono Čechovo „Dėdės Vanios“.
Vilniaus mažasis teatras šiuo metu ruošiasi pasitikti savo dvidešimtmetį dviem naujomis premjeromis – Augusto Strindbergo „Freken Julija“, kurią repetuoja Artūras Areima, ir Mariaus Ivaškevičiaus „Mistru“, režisuotu Rimo Tumino.
