„Figaro vedybos“ – Ispanijos karštis operos scenoje

Penktadienį Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pristato karštą ir saulėtą premjerą – ispanų ir lietuvių bendrą darbą W.A. Mocarto „Figaro vedybas“ (rež. Emilio Sagi). Dviejų dalių, trijų valandų trukmės opera pilna šviesos, gėlių, apelsinų kvapo, ir sevilijietiškų šypsenų, kurias iš lietuvių solistų nuolat išspausti nebuvo paprasta. „Scenoje vyksta šventė – vedybos, o tikri sevijiliečiai visada išsišiepę. Lietuviai - daug santūresni, todėl turėjau nuolat priminti apie šypseną“, - sakė režisieriaus asistentas Javier‘as Ulacia.

Pagrindinius vaidmenis penktadienį atliks austrų dainininkas Klemens‘as Sander‘is (grafas Almaviva), Sigutė Stonytė (grafienė Rosina), Joana Gedmintaitė (kambarinė Susanna), Kostas Smoriginas (Figaro), Ona Kolobovaitė (cherubinas) ir kiti. Opera bus rodoma ir savaitgalį, bei antradienį ir trečiadienį. Kiekvieną kartą žiūrovai scenoje išvys skirtingus solistus. „Figaro vedybos“ turi net tris sudėtis. Jose dainuos visas mūsų operos žvaigždynas: Dainius Stumbras, Vytautas Juozapaitis, Rafailas Karpis, Vladas Bagdonas, Sandra Janušaitė, Vilija Mikšaitė ir kt. „Dekoracijų montavimas sudėtingas, trunka ne vieną dieną, todėl opera ir ateityje bus rodoma „blokais“, po 5-6 spektaklius, nors mūsų repertuariniam teatrui tai ir nebūdinga“, - sakė LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas.

Norėdami būti kuo mažiau priklausomi nuo Ispanijoje sukurto ir rodomo spektaklio bei paskaičiavę, kad taip sutaupys pinigų, lietuviai patys pasigamino sudėtingas dekoracijas. Italijoje pagaminta speciali, lengvais šešėliais sceną dengianti uždanga, iš Ispanijos atgabentos originalios lanksčios vėduoklės, o teatro floristė pasodino tikrų apelsinmedžių ir parūpino gyvų gėlių. Sakoma, kad bent jau parteryje jų kvapais turėtų dvelkti.

„Ši opera labai autentiška, be jokių eksperimentų. Be to, ji nė trupučio neiškarpyta – tikslus originalas. Solistai per trumpą laiką turėjo išmokti daugybę tekstų“, - pasakojo meno vadovas ir dirigentas Martynas Staškus.

Veikalo sudėtingumą pabrėžia ir J.Ulacia. „Mocartui jis buvo lengvas, bet atlikėjams – labai sunkus. Mes stengiamės pasiekti maksimalų rezultatą, labai daug dirbame ir žinome, kad publika visame pasaulyje vienoda – reikalauja geriausio rezultato“, - pabrėžė jis.

Anot režisieriaus asistento, lietuviškas pastatymas beveik nesiskirs nuo to, kuris buvo parodytas Madrido „Real“ ir Las Palmas de Gran Canaria „Perez Galdos“ teatruose. „Vilniaus scena pusantro metro trumpesnė, bet tai nedarė tiesioginės įtakos spektakliui. Esame pripratę dirbti skirtingose scenose ir adaptuoti savo kūrinius“, - sakė J.Ulacia.