- Laimėti nori visi, bet prašau sąžiningai prisipažinti, ar tikėjote, kad jūs būsite ta solistė, kuriai atiteks pirmoji vieta?
- Sąžiningai – nesitikėjau. Nesitikėjau, kad būsiu pirma, nes vakar buvo ypatingai sunku tiek emociškai, tiek fiziškai.
Organizmas yra labai išsekęs, tai atsiliepia ir stygoms. Dainuoti buvo labai sudėtinga, nes balsas jau pavargęs, stygos nebenorėjo glaustis, teko labai stipriai susiimti. Dėl to buvo labai didelių abejonių.
- Kaip manote, kas padėjo aplenkti Joaną Gedmintaitę?
- Sudėtingas klausimas, aš nežinau, kas, pavyzdžiui, kokios mintys komisijos galvose buvo ir kodėl jie man skyrė šiek tiek aukštesnius balus. Aš tikrai nežinau.
Asmeniškai dariau viską, ką galėjau, tiesiog nuoširdžiai norėjau perteikti tai, ką jaučiu atlikdama kiekvieną kūrinį. Galbūt tai padėjo.
- Kas buvo sunkiausia, dalyvaujant „Triumfo arkos“ projekte? Ir priešingai, kokios akimirkos, žinoma, be jūsų triumfo valandos, jums čia buvo pačios laimingiausios?
- Sunku buvo tai, jog reikėdavo per trumpą laiką paruošti kūrinį. Tai buvo gyvenimas nuo filmavimo iki filmavimo. Todėl, kad kūrinys (ir ypatingai naujas) reikalauja labai daug laiko, energijos: turi būti paruošta ir interpretacija, taip pat techniniai atlikimo momentai.
Sudėtinga buvo ir tai, jog sveikata ne visą laiką būdavo gera, reikėdavo visą laiką labai susiimti, bet čia yra ir pliusas, nes būdavo puiki proga išnaudoti visas savo žinias, išbandyti savo valią ir ją ugdyti.
Buvo labai daug puikių akimirkų. Aš apskritai šitą projektą labai pamilau, visus jame esančius žmones. Aš tikrai patyriau labai gražių akimirkų. Būdavo labai geras jausmas būti scenoje ir dainuoti su orkestru, diriguojant Modestui Pitrėnui. Galbūt tos akimirkos ir buvo laimingos – tiesiog dainuoti įvairius kūrinius.
- Kas visą šį laiką, kol vyko „Triumfo arka“, padėjo jums ruoštis pasirodymams, palaikė?
- Palaikymo buvo labai daug. Palaikė mano tėvai, dėstytoja Sigutė Stonytė, draugai. O ruoštis... Su dėstytoja buvome gal porą kartų susitikusios padirbėti, o iš tikrųjų praktiškai beveik viską pati ruošiau.
- Kaip manote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras operos solistas ir kiek, jūsų akimis žiūrint, tokių yra Lietuvos muzikinėje sferoje? Galbūt turite savo favoritą?
- Turi būti valingas žmogus, todėl, kad ši profesija tikrai labai to reikalauja. Reikia labai daug fizinių jėgų, vidinių jėgų (valia tai ir yra).
Tikriausiai turi būti talentingas žmogus ir, kad jis tą savo talentą ugdytų, reikia dirbti, dirbti, dirbti, palaikyti visą laiką raumenų tonusą. Taip pat turi būti smalsus.
Aš, aišku, norėčiau išskirti dėstytoją Sigutę Stonytę. Žaviuosi jos balso skambėjimu ir jausmu, aktoriniais sugebėjimais.
Yra labai gerų atlikėjų: Irena Milkevičiūtė, Vytautas Juozapaitis, profesorius Vladimiras Prudnikovas.
- „Triumfo arka“ baigėsi. Ką jūs ketinate dabar veikti?
- Dabar manęs laukia pastatymas Nacionaliniame operos ir baleto teatre, operoje „Figaro vedybos“. Joje atliksiu Kerubino vaidmenį.
Džiaugiuosi, jog ir toliau susitiksiu su dviem „Triumfo arkos“ dalyvėmis, tai yra su Joana Gedmintaite ir su Marta Lukošiūte.
Su Marta Lukošiūte ruošiame tą patį Kerubino vaidmenį.
- Jūs pati dalyvavote keliuose populiariuose projektuose, o kas buvo tas tramplinas, kuris įsuko į darbų karuselę ir suteikė daugiausia galimybių?
- Tik atvažiavau į Vilnių (tai buvo pirmame kurse) ir iš karto patekau į miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“. Buvo labai didžiulis pradžios taškas.
