Menų spaustuvės jaunųjų scenos menininkų programai sukurtame spektaklyje „Hipokampas“ svarbiausia vieta tenka aktoriams – Vaidotui Martinaičiui, Martynui Nedzinskui ir Indrei Patkauskaitei. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje paraleliai studijavusi operatorinį meistriškumą ir teatro režisūrą R. Barzdžiukaitė teigia norėjusi į teatro sceną perkelti tai, kas labiau būdinga kinui – „stambų planą“ ir „dokumentiškumą“. Specialiai tam buvo atsisakyta scenos ir sukurta balta kubo formos instaliacija bei kamerinė erdvė, kurioje žiūrovai gali stebėti aktorius iš labai arti – tarsi mikroskopu tyrinėti jų mimikas, subtilius gestus, balso tono pokyčius.

Atsisakydama teatrališkumo, didelės judesių amplitudės ir pakilių balso tonacijų, jauna režisierė keliauja po vidinius personažų pasaulius, o paskui save po klaidžius sąmoningos atminties labirintus vedasi žiūrovus. Todėl ir spektaklio pavadinimas – medicininis terminas, reiškiantis seniausią ir giliausiai nugrimzdusią žmogaus galvos smegenų dalį, kuri dėl formos panašumo į jūrų arkliuką vieno graikų anatomo buvo pakrikštyta „hipokampu“ (hippos graikiškai reiškia arklį, kampos – jūros gyvį).

„Hipokampo“ veiksmas vyksta steriliame psichoterapeuto kabinete. Pamažu atsiskleidžiant veiksmui, žiūrovai įvedami į griežtai apribotą ir klaustrofobišką spektaklio tikrovę, kurioje ypatingą atmosferą paryškina apšvietimas ir iš natūralių aplinkos garsų sudarytas garso takelis, kuriamas konceptualaus garso menininko PB8, sėdinčio čia pat tarp žiūrovų ir gyvai generuojančio garsus.