Nors spektaklio veiksmas vyksta istorinėje epochoje, tačiau jo idėjos išlieka aktualios ir šiandieniniam žmogui. Friedrichas von Schilleris (1759–1805) iki šiol laikomas vienu svarbiausių klasikinės vokiečių dramaturgijos kūrėju. Kritikai labiausiai vertina jo dramų novatorišką struktūrą ir jose kuriamas naujas formas – melodramą ar „buržuazinę tragediją“. Šias formos naujoves, matyt, iš dalies sąlygojo ir Schillerio dramų socialumas – dvasinių žmogaus vertybių ir visuomeninio gyvenimo kritika.
Režisieriaus interpretacijoje viena svarbiausių vertybių, išryškėjančių pjesėje – tai atsakomybė – už jausmą, parašytą ar ištartą žodį. Šis spektaklis – tai atsakas į sms’inės kartos atsainumą, teigia režisierius, pagrindine spektaklio temine ašimi pasirinkdamas meilės motyvą.
A. Areima laikosi F. von Schillerio nuostatos, kuris meilę apibrėžė kaip aukščiausią žmogaus atsiskleidimą, kuris užbaigia jį kaip asmenybę. Žmogus be meilės negali būti laimingas, o laimingas negali būti nemylėdamas – tai spektaklio pagrindinė mintis. Jame plėtojama meilės kaip laimės, prasmės ir visumos idėja. Pagrindinis konfliktas čia vyksta tarp dviejų pasaulių – politinio, kur vienintelė nenuginčijama vertybė yra poreikis būti galingam ir užimti aukštas pareigas, t.y., pragmatinės laimės sampratos, ir žmogaus orumo bei garbės pasaulio, kurį valdo humanistinės vertybės.
Sceninio „Laimingų“ veiksmo centre – aktoriaus figūra. Spektaklis kuriamas per pabrėžtinai gražius, prasmingus, išraiškingus gestus. Veikėjų (aktorių) kūnai čia veikia kaip skulptūros, o jų išdėstymo visuma sudaro paveikslo kompoziciją, pereinančią į dinamišką „skaidrių“ kaitą, teigia režisierius. Tam tarnauja ir epochiniai, tačiau stilizuoti kostiumai bei scenovaizdis, kurį kuria scenografė Kotryna Daujotaitė.
