Spektaklio režisierė AnnaLina Hertzberg teigė praeitais metais važiavusi į Vilnių specialiai tam, kad surastų pjesę savo naujam spektakliui. Teatras „Dramalabbet“ nuo savo gyvavimo pradžios yra sukūręs per 40 spektaklių pagal šiuolaikinių dramaturgų kūrinius, tačiau tai tik antrasis pastatymas pagal užsienio dramaturgo darbą.
Hertzberg teigia pasirinkusi Labanauskaitės pjesę „Skaudžiausia2“ būtent todėl, kad jaunos dramaturgės literatūrinis pasaulis jai pasirodė įdomus ir artimas. Tačiau pripažįsta, jog statant spektaklį pjesėje nemažai reikėjo keisti, priartinti temas ir problematiką prie švedų žiūrovo; tuo pačiu nuspręsta ir pakeisti pavadinimą. Naujasis pavadinimas „Kitoje veidrodžio pusėje“ pabrėžia priešpriešą tarp to, ką suvokiame kaip save ir to, kas mums yra Kitas. Spektaklis gvildena tolerancijos problemą mūsų visuomenėje – ypač gėjų bei lesbiečių teises Lietuvoje, kai Seimo svarstomi šias teises pažeidžiantys įstatymai emocingai aptarinėjami visoje Europoje.
Pjesė „Skaudžiausia2“ Gabrielės Labanauskaitės kūrybiniame bagaže yra bene pirmoji. Tačiau užsienyje ji statoma jau antrą kartą – pirmą kartą pjesės ėmėsi britų režisierė Svetlana Dimcovič Londono „Southwark Playhouse“ teatre. Pati dramaturgė sako, kad mielai nukištų šią pjesę į giliai į stalčių – ir visai ne dėl to, kad ji eskaluoja homoseksualumo ir homofobijos temą, o todėl, kad šią pjesę laiko savo „pirmuoju dramaturginiu blynu“, iškeptu prieš daugiau nei penketą metų.
Pasak autorės, paradoksalu nebent tik tai, kad ir po tiek metų Lietuvai aktualios tos pačios problemos ir stereotipai – daugeliui apklaustųjų geriau kaimynas tegul būna vagis nei gėjus (nes vis dar gėjus asociajuojasi su pedofilijos sąvoka), o kai kurie vis dar tiki, kad orientaciją įmanoma pakeisti, „išgydyti ligonį“.
Valandos trukmės švedų spektaklis – šiuolaikiškas ir provokuojantis, ne tik savo tema, liečiančią skaudžių diskusiją objektą, bet ir pasirinktomis priemonėmis – tarkime sceniniame garso takelyje tarp kitos muzikos skamba ir Lietuvos himnas. Spektaklio garso režisierius Thomas Janssonas teigia: „Desakralizuodamas vieną „šventą karvę“ scenoje – himną,– išties siekiau paminti kitą – heteroseksualumo suvokimą kaip normą. Bandau ardyti išankstines nuostatas apie tai, kas yra normalu”.
