Pasak Raudonės vidurinės mokyklos buvusios mokytojos, dabar dirbančios mokyklos bibliotekoje Julijos Zambacevičiūtės, svečiai ketino nakvoti Raudonės pilyje, kurioje nuo 1945 metų veikia mokykla, susipažinti su pilyje esančiu muziejumi, aplankyti 1910 metais Raudonės kapinėse palaidoto protėvio portugalo Jose de Farios e Castro kapą.
Lietuvoje gyvena ir tolimi de Farios e Castro palikuonių giminės - Rokas Zubovas bei Olga Vakselytė, tačiau svečiai vengia akcentuoti šiuos giminystės ryšius ir kol kas nelinkę artimiau bendrauti.
Pilies ir jos savininkų istorijos
Raudonės pilį XVI amžiaus pabaigoje pasistatė turtingas miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas, valdęs Panemunės miškų masyvus nuo Birštono iki Jurbarko. Jo anūkas Jeronimas K.Kiršenšteinas iškopė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elitą, tapo LDK iždininku ir sekretoriumi. Nors Raudonėje jis gyveno ne nuolat, pavertė ją gražia ir prabangia rezidencija.
Kiršenšteinų giminė valdė Raudonę porą šimtų metų. Pačioje XIX amžiaus pradžioje, susižavėjęs jau gana apleistos pilies grožiu, ją nupirko Jekaterinos II favoritas Platonas Zubovas ir vėliau padovanojo savo dukteriai Sofijai von Pirch kaip kraitį. Sofija savo turto paveldėtoja pasirinko vaikaitę, irgi Sofiją, ištekėjusią už portugalų rašytojo ir publicisto Jose de Farios e Castro iš Madeiros salos.
Portugalas de Faria e Castro mirė 1910 metais Raudonėje. Vienintelis sūnus teisininkas savo vardą sulietuvino ir pasirašydavo kaip Juozas de Faria e Kastro. Su žmona Olga ir trimis sūnumis - Nikolajumi, Vladimiru ir Aleksandru valdė Raudonę nuo 1898 metų. Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinė kariuomenė padarė piliai daug žalos.
Po karo Juozas de Faria e Kastro prasiskolino ir buvo priverstas parduoti pilį iš varžytynių. 1931 metų rudenį įvyko varžytynės, kuriuose dalyvavo Lietuvos bankas ir malūnininkas Lizelis Gordonas. Pastarasis paskelbė 120 tūkstančių litų kainą ir bankas pirkinio atsisakė.
Visuomenei ėmus protestuoti dėl to, kad malūnininko valiai atiduotas istorinis paminklas, varžytynės buvo anuliuotos, - 1936 metais Raudonės pilis ir parkas perleisti Lietuvos bankui, objektą ėmė globoti Švietimo ministerijos Kultūros departamentas.
Po Antrojo pasaulinio karo Juozo de Farios e Kastro sūnums teko trauktis į Vakarus.
Privatus giminės susibūrimas
"Prieš metus atrodė, kad Lietuva - labai toli, - sakė per susitikimą su žurnalistais Alexandras de Faria e Castro. - Šiandien, kai Lietuva jau, galima sakyti, tapo Europos Sąjungos nare, atsirado daug daugiau ramybės ir pasitikėjimo. Nebėra ko bijoti, ir jau niekam Europoje nekyla klausimas, kur ta Lietuva yra".
Pašnekovas papasakojo savo šeimos istoriją. Jis su tėvais dar prieš Antrąjį pasaulinį karą išvyko iš Lietuvos, 1942-aisiais sugrįžo, o 1944 metais visai pasitraukė iš gimtinės. Šiandien Alexandras de Faria e Castro vadovauja didelei investicinei bendrovei. Jis puikiai kalba rusiškai. Šios kalbos dažnai prireikia tvarkant verslo reikalus Rusijoje.
Pasak de Farios Castro, jam, pirmą kartą po karo atvykusiam į Lietuvą ir nesusipažinusiam su mūsų šalies įstatymais, sunku kalbėti apie verslo reikalus ar Raudonės pilies sugrąžinimą. Šiaip ar taip, norint susigrąžinti Raudonės pilį tektų statyti naują mokyklą. Didelės investicijos į pilies atstatymą turėtų greitai, per 5-7 metus, atsipirkti. Lietuvoje tai sunkiai įmanoma, nes čia ne visada šilti ir palankūs poilsiui orai.
Dimitri de Faria e Castro, gimęs ir vos 3 mėnesius gyvenęs Raudonėje, praėjusiais metais pirmąkart po kelių dešimtmečių lankėsi Lietuvoje. Paviešėjęs kartu su žmona ir dukterimi, jis nusprendė ir kitus giminės palikuonis sudominti Lietuva.
"Tai buvo jaudinantis, virpinantis sielą susitikimas su savo vaikyste, mūsų giminės istorija", - sakė svečias. Jis atsiprašė, kad visai pamiršo lietuvių kalbą, kuria dar šnekėjo vaikystėje. De Faria e Castro vadovauja investicinei kompanijai Šveicarijoje. Tačiau ši viešnagė Lietuvoje - visų pirma giminės privatus susibūrimas.
