XX amžiaus lietuvių dailės reformatorius, žymių dailininkų Jono Čeponio, Jono Švažo, Valentino Antanavičiaus, Vinco Kisarausko amžininkas A.Stasiulevičius prisipažino, kad lig šiol yra nutapęs daugiau kaip 1,5 tūkst. paveikslų. Personalines, grupines parodas šalyje ir pasaulyje būtų sunku suskaičiuoti - gerokai viršytų šimtą. Tačiau nuopelnai Lietuvos meno raidai "Kūrybos erdvėje" nevardijami, čia veikiau menininko A.Stasiulevičiaus kūrybinė išpažintis.
Prireikė trejų metų
"Kūrybinių erdvių" režisierius A.Tarvydas sakė, kad filmo idėja kilo norint garsinti Lietuvos vardą, prisidėti prie jos įvaizdžio kūrimo rodant nusipelniusius tėvynei žmones. Vienas jų - A.Stasiulevičius, kurio asmenybei, kūrybos procesui atskleisti ir įamžinti kino juostoje režisieriui prireikė trejų metų laiko ir dvidešimties valandų juostos.
Dailininkas prisipažino, kad "natūraliai suvaidinti" buvo nelengva, bet filmą vadina vykusiu ir atskleidžiančiu idėją. "Prisiliesta prie to, kas yra paveikslas. Žmonės turi pajusti, kad tapybos darbas atsiranda ne vien iš gabumo, bet reikalauja didelių pastangų, nes tai yra sunkus procesas, energija", - A.Stasiulevičius džiaugėsi, kad "Kūrybos erdvė" neapsiribojo vien juo ir plačiau pažvelgė į menininko kūrybos procesą.
Į drobę perkelia Vilnių
Klūpantis prieš tapomą paveikslą, mūvintis dažų dėmėmis nusėtomis kelnėmis, įvairiausių įrankių, spalvų apsuptas A.Stasiulevičius dirba ir pasakoja apie savąjį meną, tapybos technikas, ekspresiją ir įkvėpimą. Šilti epizodai, kai dailininko asmenybė tikroviškai atsiskleidžia per kūrybos prizmę - dažni dokumentinėje juostoje. Tapytojas vaizduojamas ne tik studijoje. Kartu su šeima jis vasaroja sodyboje, lankosi parodų salėse, gimtojoje Žemaitijoje. Tačiau viską nustelbia Vilniaus vaizdai ir miesto architektūros improvizacijos paveiksluose.
"Vilnius - tai aš. Ne aš pasirinkau jį, o jis - mane", - sako A.Stasiulevičius. Jau keturis dešimtmečius jis savaip Vilnių perkelia į drobę, šį miestą vadina savąja kūrybos erdve. "Praeities Vilnius man yra tarsi gyva atversta knyga, kurioje aš įskaitau visus istorijos žingsnius", - teigė tapytojas.
Skambant vargonininkės Jūratės Landsbergytės atliekamiems M.K.Čiurlionio preliudams ir fugoms, sostinės architektūriniai bažnyčių, senamiesčio gatvių, panoramų vaizdai gretinami su tapytojo kūriniais, "Verbų", "Kristaus kančios istorijos" paveikslų ciklai dera prie filmuotų Vilniaus švenčių, kuriose lankosi ir pats A.Stasiulevičius.
Apie menininko paskirtį
Dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė pabrėžia, kad A.Stasiulevičius mato svarbiausią Vilniaus architektūrą ir viską pasakoja būtent per ją. Tai tapytoją išskiria iš kitų menininkų, kuriems architektūra dažniausiai tik sudėtinė bendro vaizdo dalis. Filosofas Krescencijus Stoškus tapytojo kūryboje pasigenda žmonių: "Visas miestas iš paveikslo į paveikslą - niekur nėra žmogaus. Gal čia miesto apokalipsė?"
Žmones A.Stasiulevičiaus darbuose keičia miesto bokštai - neatsiejama jo kūrybos dalis. "Miestas be bokštų - be siekių, be svajonių, bokštai - tai ryšys su anapusiniu pasauliu, su kosmosu, tai ryšys su Dievu", - sako dailininkas.
Juostoje tapytojas daug kalba apie menininko paskirtį žemėje. "Yra labai įdomus popiežiaus Pauliaus II laiškas menininkui, kuriame aiškiai pasakyta: jeigu Dievas davė tau gabumą, tai šis turi būti panaudotas žmogaus dvasiai kelti, turi turėti harmonijos pradus, o ne griovimo, - kalbėjo A.Stasiulevičius, pabrėždamas šiuolaikinės masinės kultūros primityvumą ir primindamas tikruosius siekius. - Menininko misija yra skleisti harmoniją, liudyti pasaulio vienovę."
