Spektaklyje vaidina Robertas Balčiūnas, Remigijus Bučius, Algirdas Dainavičius, Rimantas Giedraitis, Algirdas Gradauskas, Marius Jampolskis, Jurga Kalvaitytė, Donata Kielaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Miglė Polikevičiūtė, Šarūnas Puidokas, Arūnas Sakalauskas, Arūnas Smailys, Raminta Verseckaitė, Arūnas Vozbutas.
Pasakojimai apie geraširdį žvėrelių gydytoją pasaulyje žinomi nuo XX a. antrojo dešimtmečio. Pirmasis šį personažą sugalvojo anglų rašytojas Hugh Johnas Loftingas (1886–1947) ir nuo to laiko daktaras Dolitlis – dažnas vaikų literatūros ir kinematografijos kūrinių svečias.
Šis rašytojas studijavo inžinerijos mokslus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Masačiusetso technologijos institute, o I pasaulinio karo metu tarnavo Airijos batalione. Nenorėdamas savo vaikams rašyti apie kare patiriamus baisumus, jis išgalvojo daktarą Dolitlį, kuris moka susikalbėti su gyvūnais, ir į namus siuntė laiškus apie jo nuotykius.
Pirmoji knygelė – „Pasakojimas apie daktarą Dolitlį: iki šiol nespausdinta istorija apie jo ypatingą gyvenimą namuose ir stulbinančias keliones po svečias šalis“ – buvo išleista 1920 metais, vėliau pasirodė knyga „Daktaro Dolitlio kelionės“ (1922), pelniusi Loftingui prestižinį literatūrinį apdovanojimą – Njuberi (Newbery) medalį. Vėliau buvo parašytos dar 8 knygos, o po rašytojo mirties išleisti dar du tomai, kuriuose rašytojo sūnus surinko iki tol neskelbtus trumpus apsakymus.
Istorijos apie daktarą Dolitlį ir jo bičiulius Lietuvos vaikams pažįstamos iš Prano Mašioto vertimų, kurie buvo leidžiami XX a. trečiajame dešimtmetyje Kaune – „Daktaras Dolitlis ir jo gyvuliai“ (1929), „Daktaro Dolitlio plaukiojanti sala“ (1930), „Daktaro Dolitlio didžiausioji kelionė“ (1934).
Loftingo personažas įkvėpė žinomą rusų rašytoją bei vertėją Kornejų Čiukovskį (tikrasis vardas – Nikolajus Kornejčukovas, 1882–1969) sukurti dar vieną panašų personažą – daktarą Aiskaudą.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje daug laiko ir jėgų paskyręs meninio vertimo klausimams (1936 m. buvo išleista jo knyga „Vertimo menas“), K. Čiukovskis ir pats vertė daug vaikų literatūros kūrinių: jo dėka rusiškai prabilo Marko Twaino, Oscaro Wilde‘o, Rudyardo Kiplingo herojai, o kai kuriuos veikalus jis tiesiog perpasakodavo. Įdomus jo sumanymas – XX a. septintajame dešimtmetyje sumanyti Biblijos pasakojimai vaikams – čia jam padėjo daugelis rašytojų ir literatūros žinovų.
Kitoks K. Čiukovskio sugalvoto personažo – daktaro Aiskaudos – likimas. Pirmiausiai jis pasirodė eiliuotuose pasakojimuose. Pats K. Čiukovkskis sakė, kad sukurti šį herojų jį paskatino pažintis su Vilniuje gyvenusiu žinomu žydų gydytoju ir visuomenės veikėju Cemachu Šabadu – lankydamasis Vilniuje 1905 ir 1912 m., rašytojas buvo apsistojęs jo namuose.
Taip pat pasakojama, kad prie pagrindinių K. Čiukovskio istorijos apie daktarą Aiskaudą personažų sukūrimo prisidėjo ir dailininkas Mstislavas Dobužinskis. 1924 m. rudenį M. Dobužinskis su K. Čiukovskiu vaikščiojo Sankt Peterburge Barmalėjaus gatve ir svarstė, kas buvo tas Barmalėjus. M. Dobužinskis pradėjo fantazuoti: „Tai buvo plėšikas, garsus piratas su trikampe skrybėle ir štai tokiais ūsais“. Nupiešęs baisų plėšiką, dailininkas pasiūlė rašytojui sukurti apie jį pasaką, kurioje iškart atsirado ir teigiamas herojus – daktaras Aiskauda. Jis skrenda virš Afrikos lėktuvu ir nuo žmogėdros Barmalėjaus išgelbsti Tanią ir Vanią, kurie į Afriką pabėgo, nepaisydami tėvų draudimo. Pasaka apie Barmalėjų buvo išleista 1925 m., kiek vėliau pasirodė atskira eiliuota pasaka „Aiskauda“ – čia gerasis daktaras, gavęs Hipopotamo telegramą, ant banginio nugaros vyksta gydyti žvėrelių į Afriką ir pagydo juos šokoladu ir gogoliu-mogoliu.
1936 m. buvo išleista dar viena K. Čiukovskio knyga „Daktaras Aiskauda“, kurioje nurodyta: „Pagal Hugh Loftingą“.
Daktaro Aiskaudos nuotykiai ne kartą buvo pasakojami teatro scenoje ir kino ekrane; Lietuvoje ypač populiarus iki šiol rodomas Igorio Morozovo baletas „Daktaras Aiskauda“, o sovietiniais laikais apie žvėrelių gydytojo nuotykius buvo sukurtas ne vienas animacinis filmas.
