- Kiek laiko jau esi Maskvoje? Kaip pasikeitė požiūris į šį miestą, jo kultūrą, lyginant mokslų pradžią ir dabar?
- Maskvoje mokausi jau penktus metus. Tai pakankamai didelis laiko tarpas, kad pažinčiau šį miestą iš visų pusių, ar bent jau iš beveik visų. Negaliu pasakyti, kad pradžia buvo bloga, dabar gerai, ar atvirkščiai. Iš pradžių buvo sudėtinga, viskas nauja, didelis miestas slegia, tačiau labai įdomu - kultūros lygis labai aukštas, koncertai, spektakliai – tokių atrodo niekur nepamatysi... Ir ką jau šnekėti apie konservatoriją – ji geriausia - galvojau... Į koncertus pradėjau vaikščioti rečiau, nei pirma – tai normalu, pradedi lyg ir jau gyventi tame mieste, o ne į ekskursijas vaikščioti. Tiesa, praėjusiais metais jau net buvau nusprendusi nebestoti toliau mokytis Maskvoje (į aspirantūrą kaip sesuo pianistė Rūta – aut.), matyt, kad žavėjimąsi konservatorija užgožė nenoras ten gyventi , tačiau, kai kas visgi lieka amžina – tai ir yra kultūra, mokslas, žinios. Dar ne viską išmokau – tobulumui ribų juk nėra. Todėl, manau, bandysiu laimę dar tris metus studijuoti pas profesorių Fedotovą.
- Papasakok daugiau apie savo dėstytoją – garsųjį smuikininką Maksimą Fedotovą.
- Labai įdomi mano įstojimo pas jį istorija. Jau buvau baigusi Čiurlionio menų mokyklą ir nusprendusi, kad i Lietuvos muzikos ir teatro akademiją nestosiu, o kur nors išvažiuosiu. Kur? Pas ką? Net neįsivaizdavau. Ir štai nuėjau netyčia į koncertą. Buvo atvažiavęs M. Fedotovas. Pirmą kartą po to, kai būdama dvylikos išgirdau V. Tretjakovą, kuris tapo mano idealu ir niekas po jo man nepatiko, man patiko smuikininkas, kuris gali arba sužavėti, arba nepatikti, tačiau abejingu likti negalima. Jis grojo kitaip negu daugelis įpratę, bet taip artimai mano muzikiniams įsitikinimams, kad tą vakarą pasakiau, kad noriu mokytis pas jį. Kadangi mano mama taip pat susižavėjo šio virtuozo grojimu, todėl mums pavyko sutarti, kad jau kitą rytą šis garsus smuikininkas manęs paklausytų. Pas mus iš karto užsimezgė kontaktas. Maža to, kad jis nuostabiai groja (spaudoje vadinamas rusų Paganiniu), jis yra puikus pedagogas, o tokį dėstytojo talentą tikrai turi ne kiekvienas. Tokios profesionalios ir nuoširdžios pagalbos galėtų pavydėti kiekvienas... Jis tapo mano antruoju (po tėčio) autoritetu ir globėju. Jis turi labai nedaug laiko. Tokio atsidavimo darbui reiktų pavydėti. Tačiau jei man labai reikia, jis ir prieš savo koncertą su fraku atlėks su manimi padirbti. Gal dėl to esu vienintelė jo mokinė...
- Ar tau kaip žmogui artima rusiška dvasia? Kuo ji priimtina ir kuo ne?
Dvasia - labai artima. Mama mano rusė ir tuo aš labai didžiuojuosi. Rusai labai dvasingi, gilūs... Truputį skiriasi mentalitetas. Aš gimiau Lietuvoje, čia augau, mane auklėjo kitomis tradicijomis, tad kai kurie dalykai man yra nesuprantami, o rusams jie – visiškai natūralūs. Lietuviai – žmonės kiek uždaresni, netgi pasakyčiau labiau kompleksuoti. Rusai - labai drąsūs, jie neapsimetinėja, yra kokie yra, arba priimi, arba ne. Kartais mane tai šokiruoja. Aš augau tokioje aplinkoje, kur svarbu ką pasakysi, ką kiti pagalvos. O čia – daryk ką nori. Aš taip nemoku, bet galiu pasakyti, kad vertinu tokius bruožus.
- Kaip tave kaip žmogų pakeitė buvimas Maskvoje, kaip pakeitė kaip muzikę? Kaip tai įtakoja jausmus, artimus santykius?
- Mane ne taip lengva pakeisti. Tapau labiau užgrūdinta, bet taip pat manau, kad bet koks išvažiavimas į svetimą šalį tai padarytų. Svarbiausia – vertybės išliko. Netgi sutvirtėjo, nes tik praradus supranti ką prarandi. Lietuviai nesupranta, kaip čia yra gerai. Su mama, sese, tėčiu – santykiai visą laiką buvo artimi ir geri. Tokie ir išliko. Sesuo yra šalia - tai pati didžiausia parama ir gyvenime ir muzikoje, nes ten tu – vienas tarp milijonų...
- Ar pasikeitė tavo požiūris i draugus, draugystę? Ar pasikeitė žmonės, su kuriais bendravai, ar turi artimu draugų Maskvoje?
- Mano draugai čia, Lietuvoje. Nesakau, kad neturiu ten draugų, turiu, ir tikrai pakankamai artimų. Tačiau, matyt, vis tiek skirtingi žmonės, skirtingi prioritetai, vertybės. Todėl artimiausi žmonės manęs laukia čia. Jų ne daug, nes atstumas daro savo. Bet tikriausieji – lieka visada...O šiaip, mano draugai po pasauli išsibarstę – kas Norvegijoje, kas Niujorke, tačiau jie visi – iš mokyklos – tai laiko ir atstumo patikrinta draugystė.
- Ką tau reiškia sugrįžimai i Vilnių? Kaip tada jautiesi?
- Čia man labai gera. Daug keliavau, bet neradau dar kitos šalies labiau patinkančios, nei Lietuva. Mano tikslams ir prioritetams ji labiausiai tinka! Šiaip kuo ilgiau būnu Maskvoje, tuo labiau priprantu prie to miesto, ir tarsi prisitaikau, tačiau... Užtenka atsikelti ryte Lietuvoje su čiulbančiais paukščiukais, tyloje, įkvėpti šio oro ir tada supranti, kad tau to užtenka ir nieko kito nereikia...
- Kur labiau norėtumei gyventi – didelėje ir šurmulingoje Maskvoje ar ramesniame Vilniuje?
- Nemanau, kad Vilnius yra provincija. Jis gali būti labai gerai išsivystęs miestas, žinoma, jei visokių kvailų problemų nebūtų... Taip, muzikoje čia sunku. Per maža paklausa, per didelė pasiūla. bet jei turi noro, gerą galvą – čia gali pasiekti viską. Čia bet kuris žmogus – asmenybė. Maskvoje jis – tik viena iš 20 milijonų skruzdėlyčių...
- Kokie tavo ateities planai? Su kuo juos sieji?
- Planų turiu daug. Dvejonių irgi. Tiesa, viena jau iškart mažiau – muzika liks su manimi visada. Tačiau karjera – tai toli gražu ne tai, kas padarys mane visiškai laiminga. Kur gyvensiu? Norėčiau Lietuvoje, tačiau... Esu spontaniškas žmogus, nežinau, kur mane gyvenimas nublokš. Žinoma, jei nepatiks - aš ne iš tų, kurie tuo pasitenkintų. Žinau, ko noriu ir to siekiu.
- Kur tavo širdis?
- Jei klausi apie meilę, tai esu pakankamai atviras žmogus. Visada pasakojau spaudai kas ir kaip. Rusai pasakytų – „sglazila“. Nusprendžiau daugiau nieko nesakyti... Nors kol kas galiu pasakyti tik tiek - mano širdis dabar neužimta...
