Videomeno kūrėjas tapytojas Andrius Kviliūnas pirmąją personalinę parodą Panevėžyje surengė prieš vienuolika, o grupinėse dalyvauja jau šešiolika metų. Panevėžietis ne kartą kolegų menininkų buvo pagerbtas už itin savitą kūrybinį stilių. Šįmet iš trisdešimt aštuonių parodų ciklo „Panevėžio dailės dienos 2009“ dalyvių A.Kviliūnas buvo išrinktas Metų dailininku. Tačiau jam titulai nėra svarbūs. Be jokio pasididžiavimo, arogancijos ar paniekos menininkas užtikrina, kad Panevėžio krašte yra mažai iš tiesų gabių kūrėjų. Todėl garbė būti geriausiu savaime nublanksta.
„Buvo malonu, kad išrinko Metų dailininku, bet to nesureikšminau. Ne dėl to, kad save būčiau lyginęs su kitais Panevėžio krašto menininkais ir pasijutęs pranašesnis ar prastesnis. Žinau, kad Vilniuje kūrybingų žmonių daugiau ir jie profesionalesni. Gal niekas nesupyks, jei pasakysiu, kad Panevėžyje yra kokie penki geri menininkai ir praktiškai nėra menotyrininkų, niekas darbų neanalizuoja, neįvertina. Todėl, jei tapčiau Vilniaus metų dailininku, būtų geriau. Arba, pavyzdžiui, Berlyno, Niujorko. Juk kuo daugiau menininkų, tuo didesnė konkurencija. Tada negali ant laurų užmigti, vis turi kurti ką nors nauja. Nors mano kūryba gimsta ne dėl aplinkinių, stimulas kurti būna vidinis“, – sakė A.Kviliūnas.
„Sekundės“ kalbintas videomenininkas džiaugėsi, kad būtent šiomis dienomis dar viena jo paroda atidaryta Berlyne. Savo kūrinius užsienyje panevėžietis pristato ne pirmą kartą: parodos buvo surengtos Reihne, Stokholme, Lvove, Duseldorfe ir kitur.
Kritikuoja draugai
Dailininkas kolegų ir konkurentų darbų nepuola peikti. Ir iš jų retai sulaukia kritikos ar liaupsių. Didžiausi A.Kviliūno darbų vertintojai ir gerbėjai yra artimieji bei draugai.
„Nepasakyčiau, kad nuolat girdžiu liaupses ar kritiką, kurios tikrai nebijau. Dažniausiai internetu susirašinėju su draugais, jie man atsiunčia savus darbų, aš parodau savus. Tada ir pagiriame ar kritikuojame. Bendravimą ir draugystę vertinu labiau už bet kokį meno kūrinį, dėl kurio galima susipykti. Pavyzdžiui, sukūriau filmuką „Velykos“, kuriame dalyvavo vieno mano draugo artimieji. Kai jis paprašė to filmo viešai nerodyti, nedėjau nei į internetą, nei į parodas vežiau“, – tikino pašnekovas.
Panevėžiečio sukurtuose filmuose pagrindiniai vaidmenys atitenka draugams ar šeimos nariams. A.Kviliūno teigimu, kūryba norisi asmeninius dalykus ir simbolius paverti visuomeniškais, kitiems suprantamais. Darbai būna labai įvairūs – poetiški, ironiški ar net su politiniu atspalviu. Toks buvo „antiadamkinis“ filmukas.
„Kūrybinį stimulą pagaunu netyčia, kartais net sapne „užsikabinu“. Būna, kad patį darbą susapnuoju ar jo procesą, kaip dirbu kompiuteriu. Man neplanuoti darbai ir išeina geriausi, neįtikinamiausi, o dirbtinės idėjos subliūkšta. Kartais kūrybinė mintis gimsta vienokia, o proceso metu pats kūrinys keičiasi. Jei darbas jau padarytas, kad ir netenkina, keisti nieko nenoriu. Tik jei pati idėja lieka neišsemta, toliau ją kitam darbui naudoju. O taip dažnai būna“, – pasakojo videomenininkas.
Geriausia – nenufilmuota
Pasak A.Kviliūno, videomenas glaudžiai siejasi su tapyba: kūrėjo filmai tampa gyvais paveikslais. Pasak jo, nesvarbu, yra siužetas ar ne – svarbiausia paveikslą atskleisti ne vien plokštumoje, bet ir laike.
„Mano gyvi paveikslai būna visokie, juose yra ir abstrakcijos, ir religinių vaizdų. Todėl ypač mėgstu religine tema kuriančio menininko Bilo Viola darbus. Šiuo metu iš savų kūrinių man labiausiai patinka naujausias darbas „Širdis“. Filme vaizduoju, kaip atidengiu savo kūną ir išlenda mano galva. Bet yra ir senesnių patinkančių darbų. Pavyzdžiui, „Be pavadinimo“. Nufilmavau Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje kunigo sakytą „šizovą“ pamokslą apie pasaulio pabaigą. Man patiko, nes aš tokius dalykus neigiu“, – kalbėjo dailininkas.
Pašnekovas patikino, kad vis dėlto geriausi kadrai lieka nenufilmuoti. Tiesiog menininkui nėra galimybės visur nešiotis gana didelę ir sunkią kamerą.
„Dažniausiai filmuoju savo mažutėje studijoje. Rečiau – gamtoje. Jei noriu išeiti iš studijos, tai darbui pasirengiu iš anksto, žinau, kaip ir ką filmuosiu. Jeigu norėčiau viską pagauti, kas yra įdomu, turėčiau būti kaip Jonas Mekas – vikrus ir visada su sunkia kamera lakstyti. Gaila, bet geriausi kadrai taip ir lieka neįamžinti“, – sakė A.Kviliūnas.
Gerbėjai tie patys
Tapybai ekspresionizmą pasirinkęs menininkas tiki, kad per nueitą beveik dviejų dešimčių metų kūrybinį kelią nuolat tobulėjo. Tačiau dailininkas abejoja posakiu, kad tobulumui ribų nėra. A.Kviliūno teigimu, dažniausiai kūrėjai apogėjų pasieka jaunystėje, o vėliau, perkopę į antrąją amžiaus pusę, ima kartotis.
„Apie tai su draugais diskutavome. Sutarėme, kad menininkai įdomiausius darbus pateikia jaunystėje. Nes senstantis žmogus sukvailėja, suvaikėja. Tik vienas kitas kūrėjas šedevrus pristatė senatvėje, pavyzdžiui, Rembrantas. Todėl kartais pagalvoju, kad ir aš jau priėjau savo kūrybinę viršūnę. Sunku prognozuoti, ką dar sukursiu, ar vykę bus mano darbai“, – svarstė videomenininkas.
Dešimtis parodų didžiuosiuose Lietuvos ir užsienio miestuose surengęs panevėžietis patikino, kad meno gerbėjai visur panašūs ir, deja, nepasižymi gausumu. Į Panevėžyje, Vilniuje ar kituose miestuose atidaromus kultūrinius renginius dažniausiai renkasi tie patys žmonės.
„Negaliu pasakyti, ar skiriasi panevėžiečiai meno gerbėjai ir vilniečiai ar klaipėdiečiai. Juk į parodas dažniausiai ateina ta pati publika – menininkų draugai, pažįstami ir artimieji. Ir Berlyne būdamas įsitikinau, kad menas įdomus mažumai. Kartą praeivių kokias tris valandas klausinėjau, kur yra Nacionalinė dailės galerija „Hamburger Bahnhof“ ir muziejus „Berggruen“, kol atsirado žinantysis. Ir Lietuvoje tas pats. Žmonėms yra daug įdomesni kiti dalykai, pavyzdžiui, krepšinis“, – teigė A.Kviliūnas.