Kartais apstulbina informacija iš užsienio meno aukcionų, kai koks nors paveikslas parduodamas už keliasdešimt milijonų dolerių. Tokiais atvejais visada kyla mintis: gaila, jog tik dabar, o kadaise tas vargšas jau miręs dailininkas galo su galu nesudurdavo, dažams vos sukrapštydavo! O, kad tada tokių gerų turtingų žmonių, tiek daug mokančių už meną, būtų buvę! Pasirodo, viskas čia ne taip ir gražu. Ar girdėjote, kad kas gyvam dailininkui iš tikrųjų už paveikslą būtų sumokėjęs milijonus?
"Nors ir labai liūdna, tai ne meno įvertinimas, o paprasčiausias būdas išvengti mokesčių. Tie, kurie už paveikslus moka milijonus, perka juos tikrai ne dėl to, kad grožėtųsi, - atskleidė realybę žinomas dailininkas Aloyzas Stasiulevičius. - Kadangi JAV pagal įstatymus iš uždirbtų pinigų, padėtų į banką, iškart išskaičiuojamas gana nemažas mokestis valstybei, turtuoliams neapsimoka ten saugoti milijonų. Ką daro tie ponai milijonieriai? Eina į aukcionus, perka paveikslus, deda juos į seifą ir laiko. Po kelerių metų vėl neša meno kūrinius į aukcionus. Atgauna tuos pačius pinigus, o kartais - dar daugiau. Tai puikus būdas išsaugoti savo pinigus nemokant mokesčių valstybei. Apie meno rėmimą čia nėra nė kalbos. Tai liūdna kapitalizmo apraiška. Pagal Amerikos įstatymus prekybai meno kūriniais, skirtingai nei Lietuvoje, netaikomi jokie mokesčiai."
Neturime meno ekspertų
Įdomu, kaip Lietuvoje įvertinami, įkainojami paveikslai, kai net aukcionų būta vos vieno kito, dažniausiai labdaringo? Menotyrininkė Kristina Žoromskienė stebisi, kad šalyje iki šiol nėra nepriklausomų meno ekspertų.
"Lietuvoje paveikslai parduodami be autentiškumo sertifikatų, be registracijos - kaip daržovės. Net paprasčiausios prekės yra sertifikuojamos, o meno kūriniai - ne. Kad ir kaip būtų keista, iki šiol neturime meno registrų centro. Namai, butai registruojami nekilnojamojo turto registrų centre, paveikslai - ne. Pasaulyje ši praktika jau taikoma, tokiuose centruose registruojami visi meno kūriniai - ir valstybiniai, ir privatūs, - pasakojo menotyrininkė. - Tai labai svarbu. Bet Lietuvoje niekas apie tokią praktiką nekalba. Neturime net patvirtinto meno ekspertų įstatymo. Visiška bala."
Objektyvaus meno vertinimo pasigenda ir A.Stasiulevičius. "Lietuvoje iš tiesų nėra nepriklausomų meno ekspertų, - sakė dailininkas. - Šalyje netrūksta menotyrininkų, bet dauguma jų susiję su dailininkų grupėmis, tad šių specialistų vertinimai būtų neobjektyvūs. Apskritai dabartinį meną sudėtinga vertinti. Pasitaiko, kad kartais jis būna pervertinamas, o kartais be reikalo neįvertinamas. Tai susiję su komercija.
Kadaise patys tapytojai balsuodavo dėl paveikslų vertės. Dabar Dailininkų sąjunga tuo neužsiima. Man keista, kad į Nacionalinę dailės galeriją, kurią Lietuva galų gale turi, nepateko kai kurių dailininkų, pelniusių tarptautinį pripažinimą, kūriniai. Kas vertino juos atrinkdami? Pavyzdžiui, čia nėra nė vieno Rimo Bičiūno darbo, nors jis žinomas garsiojoje Maskvos Tretjakovo galerijoje, Čekijos, Lenkijos muziejuose, jo paveikslai eksponuojami parodose šalia Pablo Picasso."
Objektyvumo paieškos
Pasak A.Stasiulevičiaus, esama gana nemažai objektyvių kriterijų, lemiančių paveikslų vertę pasaulyje ir požiūrį į dailininko kūrybą. "Yra išleista knygų, kuriose dabartiniai dailininkai, menotyrininkų centrai balsuodami bandė nustatyti žinomiausių dailininkų, kūrusių nuo XIX amžiaus iki mūsų dienų, paveikslų kainas. Objektyvumo pasaulyje bandoma ieškoti, - aiškino jis. - Pavyzdžiui, jei dailininkas norėtų surengti parodą kurioje nors užsienio galerijoje, jis pirmiausia turėtų atsakyti klausimą, kokiuose pasaulio muziejuose yra jo darbų. Ir tai reikėtų įrodyti dokumentais. Kitas klausimas būtų: kokiuose muziejuose buvo surengtos personalinės parodos. Ne galerijose, nes jos privačios, o muziejuose. Šie kriterijai turi reikšmės paveikslų vertinimui."
A.Stasiulevičius pripažino, kad jauniems menininkams, dar nepasiekusiems garsių muziejų salių, yra sunkiau. Jų kūrybą gali įvertinti profesionali kitų dailininkų, matančių daugiau spalvų, akis. "Vis dėlto dailininkai vertina labai subjektyviai", - pridūrė pašnekovas.
Kabo ir LRT koridoriuose
Menotyrininkė K.Žoromskienė tvirtino, kad dailininko Kazimiero Žoromskio paveikslai neparduodami - ši kolekcija sukaupta Lietuvai. Todėl moteris labai nustebo sužinojusi, jog Dailės muziejus (DM), nuomojantis menininko kūrinius įvairioms įstaigoms, yra įvertinęs juos 100-800 litų.
"Kainos užrašytos iš akies, kaip kam šovė į galvą. Į Lietuvą iš JAV 1988 metais atvykęs K.Žoromskis apie 400 savo paveikslų patikėjo saugoti DM, kol jiems bus pastatytas muziejus. Jau ketvirtus metus bylinėjuosi su šia įstaiga, kad įsileistų ekspertus ir įvertintų paveikslus. Tačiau ji neįsileidžia. Kalbėjausi su prestižinių pasaulio meno aukcionų "Sotheby's" ir "Christie's" specialistais. Pasak jų, aš ir pati galiu įvertinti paveikslus, nes esu profesionali menotyrininkė. Tačiau nenorėdama būti apkaltinta šališkumu to nedarysiu. Pats muziejus taip pat neturi teisės vertinti, nes irgi bus šališkas. Lenkijos muziejininkai savo vertybėms įvertinti kviečiasi "Sotheby's" ir "Christie's" meno ekspertus, - pasakojo K.Žoromskienė. - Dabar, kaip man žinoma, taip pigiai įvertinti K.Žoromskio paveikslai be jokios apsaugos, neapdrausti nuomojami įvairioms įstaigoms.
Būna, kad jos uždaromos, lieka tik vinys. Pavyzdžiui, K.Žoromskio darbų buvo paskolinta buvusiam "Tauro" bankui. Jo vadovas nusižudė, banko nebėra. O kur tie paveikslai? LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius man yra patvirtinęs, kad šiuo metu keletas K.Žoromskio kūrinių kabo Lietuvos radijo ir televizijos koridoriuose. Tačiau ar jiems ten tinkamas mikroklimatas, apšvietimas? O kas būtų, jei paveikslai paprasčiausiai dingų? Neaišku, gal jau ir yra dingusių..."
Be to, pasak K.Žoromskienės, muziejus, skolindamas meno darbus, pažeidžia autoriaus teises. "Jie privalėtų atsiklausti manęs, ar sutinku, kad paveikslai kabotų vienoje ar kitoje įstaigoje, nes testamentu paveldėjau savo vyro K.Žoromskio autoriaus teises, - dėstė menotyrininkė. - Turėčiau gauti ir tam tikrą procentą mokesčio už nuomą, bet negaunu nieko. Amerikoje prie Moderniojo meno muziejaus veikė galerija, per kurią turtingoms įstaigoms buvo nuomojami paveikslai. Suprantama, apdrausti, įvertinti nepriklausomų ekspertų. Tų pinigų, kuriuos K.Žoromskis gaudavo už savo darbų nuomą, jam pakakdavo pragyventi."
Beje, LATGA-A nuostatuose parašyta, kad teatrai, koncertų salės už viešą kūrinių rodymą, kai tuo nesiekiama tiesioginės naudos, ir vienos dienos nuomą turėtų mokėti po 5 litus.
Kainas diktuoja rinka
Vilniaus nepriklausomų meno galerijų asociacijos prezidento Donato Juškaus teigimu, Lietuvoje paveikslai dažniausiai įvertinami pagal to meto meno kūrinių rinką. "Mes ją žinome. Žinome, už kiek vieno ar kito dailininko darbai gali būti parduoti, jaučiame šios rinkos dinamiką. Nepriklausomų meno ekspertų institucijos Lietuvoje nėra, bet ji anksčiau ar vėliau turės atsirasti", - tikino pašnekovas.
Paklaustas, ar tokiomis vertinimo sąlygomis Lietuvoje negali būti spekuliuojama ir paveikslai įvertinami iš akies, kaip, pavyzdžiui, nutiko K.Žoromskio darbams, D.Juškus stebėjosi: "Taip vertinti kūrinius mažų mažiausia nepadoru. Tai akivaizdus meno rinkos iškreipimas, banditizmas! To dar nesu matęs. Jeigu jie K.Žoromskio paveikslus, kurie gali būti parduodami už šimtus tūkstančių, įvertino tik po šimtą litų, galiu mokėti dvigubai - po du šimtus litų, ir juos visus supirkti. Na, galiu sumokėti ir po tūkstantį litų, supirkti visus muziejaus fondus... Pažiūrėsime, ar už tokius pinigus jie įsigis panašaus lygio darbų."
D.Juškus sutinka, kad DM, vertindamas savo fondų lobius, turėtų kreiptis į ekspertus (nors oficialios nepriklausomos institucijos kol kas nėra). "Tačiau muziejininkai niekur nesikreipia, nes labai gerai apie save mano - patys įvertina. Jie yra geri specialistai, kai reikia nustatyti paveikslo autentiškumą, tačiau keista, kad imasi įkainoti kūrinius neturėdami patirties jais prekiauti, apskritai nenutuokdami apie paveikslų kainas", - stebėjosi D.Juškus.
