Tik trise iš Europos
Projektas „Japonija Europos žvilgsniu / Japonija šiandien“ startavo 1999 metais. Kasmet vis kiti fotografai iš įvairių šalių vyksta vis į kitą šios šalies prefektūrą fiksuoti kasdienybės detalių, kurios vietiniams jau yra tapusios įprastos, todėl nepastebimos.
Kaip į šį projektą šiemet pateko žinomas mūsų meninės ir reklaminės fotografijos kūrėjas Artūras Valiauga? Mat prieš metus po Europą keliavo jo naujausių darbų paroda „Tylusis identitetas“. Viena japonė, kuruojanti minėtą tarptautinį projektą, pamatė mūsų fotomenininko darbus ir pasiūlė praėjusį rudenį susitikti. O šis tarsi nujausdamas jai padejavo: „Kažkaip jau norisi kur toliau iš tos Europos...“
Žodis virto kūnu, ir vasario viduryje Artūras jau lipo iš lėktuvo Tarptautiniame Tokijo oro uoste. O toliau kelionė po Japonijos salyno viduryje esančią Nijigatos prefektūrą vyko pagal numatytą schemą.
Dar Tokijuje gavęs detalų minėtos prefektūros žemėlapį, fotomenininkas vykdavo į iš anksto numatytus miestus ir miestelius, vis pranešdamas „centrui“ (be to, tik faksu): „Atvykau į naują vietą...“
O štai ryšio su išoriniu pasauliu beveik nebuvo: jo mobilusis telefonas visąlaik tylėjo. Beje, kai vienoje iš interneto kavinių (prieš tai privalomai parodęs savo pasą) pabandė atsidaryti savo elektroninio pašto dėžutę ir pasiskaityti „Delfi“ naujienas, abiem atvejais vietoj lotyniškų raidžių pasipylė japoniški hieroglifai. Gal todėl atsisveikinant net keli japonai paprašė jų nuotraukas atsiųsti paprastu, o ne elektroniniu paštu. Štai tau ir elektronikos forpostas mūsų žemiškojoje civilizacijoje...
Beje, ir šįkart visi trys europiečiai (lietuvis, austras ir vokietis) keliavo po skirtingas tekančios saulės šalies prefektūras. O kaip reikiant išmaišęs Nijigatos prefektūrą (jos dydis – kaip mūsų šalies), Artūras jau galėtų būti įdėmiu mūsų tautiečių gidu. Tačiau jeigu sugrįš ten, kur teka saulė (o tai lyg ir vėl nusimato), mūsų fotomenininkas toliau tęs savo atidžius stebėjimus. Aišku, per objektyvo prizmę.
Popierinė Japonija
A. Valiauga neatsitiktinai keletą kartų pavartojo šį žodžių junginį. Mat Tokijas ir Japonijos provincija – tai net ne skirtingos šalys, o tarsi skirtingos planetos. Vienur – dangoraižių miškas ir betono plynės, kitur – vienaukščiai ir dviaukščiai nameliai, kurių vidaus pertvaros padarytos iš popieriaus.
Pašnekovas primena, kad jis lankėsi vasarį, tad tuo metu dar buvo minusinė temperatūra. O japonų nameliuose (jis paprastai apsistodavo privačiuose mažuose užeigų namuose) šilčiau tik virtuvėje ir svetainėje, miegamieji – nešildomi. Tad eidamas miegoti gauni guminę pūslę su karštu vandeniu – ją ir pasikiši po antklode. Taip per naktį nesušąli, o ryte tas vanduo panaudojamas praustis. Užtat tokiuose „popieriniuose“ namuose – šildomi unitazai, maža to, su... keturiomis apiplovimo programomis. Be to, į vonios ir tualeto kambarius einama tik apsiavus prie šių patalpų paliekamas šlepetes.
Pirmoji namuose keliasi šeimininkė – dar priešaušriu. Pirmasis jos darbas – paruošti šeimai ir svečiui pusryčius. Be to, pusryčiai gaminami ne bet kaip, ne iš greitai paruošiamų pusgaminių – paprastai iš ryžių košės kočiojami ir rankomis pjaustomi švieži makaronai. Ir tik tuomet, kai jau pusryčiai ant stalo, žadinama šeimyna.
Nematė nė vieno supykusio japono
Provincijos žmonės Artūrui padarė neišdildomą įspūdį. Ne, jų begalinio nuolankumo ar paslaugumo nereikia nė minėti – tai tarsi visų japonų vizitinė kortelė. Tačiau provincijoje japonai išsiskiria atviru bendravimu – ir be jokios vaidybos. A. Valiauga keletą kartų parodė nufotografuotiems japonams jų nuotraukas. Kokios aistros, kokie natūraliai teatrališki gestai ir atsidūsėjimai tai lydėjo: ir o-ho-ho, ir a-ha-ha – štai kokie mes! Ir nors jų kalboje visiškai nėra mažybinių žodelių ar mums įprastų mandagumo formų, tai visai nesipykstantys žmonės. Beje, čia nėra ir jokių lyčių žaidimų. Štai įprastas vaizdas jūros pakrantėje: senutė traukia į krantą valtelę, o senukas tvarko tinklus. Gali būti ir atvirkščiai. Tačiau niekas ten nepuola skirstyti darbų į vyriškus ir moteriškus.
Mėnuo be duonos
Be abejo, europiečiui, atrodytų, sunku būtų priprasti prie japonų virtuvės. Tačiau Artūrui ji netgi patiko. Visų pirma, jie valgo daug ryžių – laukinių ryžių. Mat jie ten gana gerai auga lygumose. O štai mums įprasti baltieji ryžiai ten yra vos ne delikatesas ir iš jų gaminami tik visokie desertai.
Fotomenininkas kasdien valgė ir įvairiausių šviežių žuvų. Dažniausiai – žalių. Arba virtų garuose (keptų neragavo). Kasdien (ir daug) gėrė žaliosios arbatos (aišku, be cukraus). Duonos, sausainių ir saldainių per tą mėnesį Artūras neparagavo nė karto. Ir nieko – jis ne tik nepasiilgo mums įprastų maisto produktų, bet dar ir sulieknėjo. O jo žmonos pastebėjimu, Artūro veido oda vėl įgavo jaunatvišką atspalvį. Tiesa, prieš išvykdamas, viename iš Nijigatos viešbučių užlipo ant svarstyklių ir... jas sulaužė. Mat ten visur stovi japoniškos svarstyklės, sveriančios tik iki 80 kg. Gal todėl Japonijoje nėra (beje, ir pats Artūras nematė) storų žmonių. Beje, iš jų ten oficialiai galima šaipytis!
Tie balti guminiai batai...
Keliaudamas po prefektūrą, A. Valiauga bendravo iš esmės su dviejų tipų provincijos japonais: pajūryje – su žvejais, toliau nuo kranto – su valstiečiais. Ir vieni, ir kiti – būtinai apsiavę baltutėliais guminiais botais. Kelnės – iš margo satino, šimtasiūlės – taip pat pačių įvairiausių spalvų. Artūras juokiasi sakydamas, kad iš tolo laukuose japonų valstiečiai savo spalvingais apdarais greičiau buvo panašūs į tikrus čigonus. Ir nors jau gyvename XXI amžiuje, jų laukuose mažai kas pasikeitė. Kaip ir prieš šimtą ar penkis šimtus metų, laukų ploteliai (didelių žemdirbystės ūkių nėra) dirbami paprasčiausiais kauptukais. Taip auginami ir ryžiai, ir pupelės, ir milžiniški baltieji ridikai. Tai bene pagrindiniai žemyninių japonų maisto produktai. Žvejai savo racioną paįvairina jūrų gėrybėmis.
Ir vėlgi – japoniškas mentalitetas pasireiškia neįtikėtinose situacijose. Kad ir kiek mūsų fotomenininkas buvojo žuvų turguose, niekur neužuodė pas mus taip karaliaujančios smarvės. Japonijoje žuvų turgūs kvepia jūra, dumbliais, vėju, kalnais. Vaikštai tarp kalnų išverstų žuvų ir kvėpuoji kaip pajūryje. Pačios žuvys neretai net neplaunamos: išdaromos ir – ant stalo.
Artūrui teko lankytis ir „Žuvų namuose“ – lašišų rūkykloje. Nepagalvojęs krito ant grindų dėl norimo kadro, o atsikėlęs žiūri: ant drabužių – nė dėmelės. Pačios lašišos ten, beje, kabinamos tik už uodegų (kabinti už galvos – nepagarba žuviai), o įpjovos jų pilvuose daromos būtinai du kartus – dėl tos pačios priežasties. Mat „Žuvų namus“ prieš kelis šimtus metų įkūrė samurajai – jų propaguota karo etika persidavė ir... žuvims.
Egzistencializmas kaip gyvenimo būdas
Fotomenininkas savo buvimą Japonijos glūdumoje įvardija kaip tam tikrą teatrą. Dekoracijos – kalnai, jūra, laukai, personažai – valstiečiai ir žvejai, gyvenantys visiškai uždarame gyvenimo rate. Žvejai paryčiais eina į jūrą, ryte pardavinėja žuvis, dieną taiso tinklus, vakare ilsisi. Valstiečių gyvenimas dar paprastesnis: laukas ir namai. Na, dar vietos parduotuvė. Ir vieni, ir kiti gyvena ne pramogai, o tam, kad išgyventų. Kasdien. Kitaip tariant, ir žemyno gilumoje, ir jūros pakrantėse A. Valiauga fiksavo visišką egzistencializmą.
Keista, tačiau tokio natūralumo ir nuoširdumo mūsų kaimo žmonės, pastebi pašnekovas, jau yra netekę. Artūras prisimena, kad, kai kažkada fotografavo Grūšlaukės kaimo žmones, dar bendravo su senukais, kurie nieko neklausdami sodindavo fotomenininką už stalo ir imdavo pasakoti apie gyvulius, javus ar sausrą. Štai tie senukai dar ir buvo išlaikę tą pirmapradį gamtos ir bendravimo grožį. Būtent tai būdinga visiems provincijos japonams. Jie, beje, visai nesivaiko išlaižytos aplinkos, kas, kaip stereotipas, yra susiformavę mūsų galvose. Ten vertinamas daiktų jaukumas ir paprastumas, o ne tobulas dirbtinumas.