Tracy Lettsas (g. 1965) – sparčiai garsėjantis amerikiečių dramaturgas ir aktorius, gimęs Tulsoje (Oklahomos valstijoje), populiarios rašytojos Billie Letts ir mokytojo bei aktoriaus Dennio Lettso šeimoje. Baigęs mokyklą, persikėlė į Dalasą, kur dirbo padavėju. Čia jis sukūrė ir pirmąjį vaidmenį Jerry Flemmonso monodramoje „Po galais!“ („O Dammit!“), kuri buvo pastatyta Pietinio metodistų universiteto teatre.

Sulaukęs dvidešimties, Lettsas išvažiavo į Čikagą – čia 11 metų dirbo „Steppenwolf“ teatro trupėje. Tarp jo vaidmenų – Tomas „Stikliniame žvėryne“, pagrindinis vaidmuo Lietuvos teatro žiūrovams pažįstamoje Ronaldo Harwoodo dramoje „Aprengėjas“, Tardytojas Martino McDonagho „Pagalvinyje“.

1991 m. Lettsas parašė pirmąją dramą „Žudikas Joe“ („Killer Joe“), kuri po dvejų metų buvo pastatyta „Next Lab” teatre Čikagoje. Po kiek laiko šis veikalas buvo išverstas į 12 kalbų ir pastatytas 15 šalių.

Lettso pjesėse veikėjai nuolat sprendžia moralinius ir dvasinius klausimus – jis pats prisipažįsta įkvėpimo ieškąs Tennessee Williamso dramose ir Williamo Faulknerio bei Jimo Thompsono romanuose, tačiau pasak dramaturgo motinos Billie Letts, „Tracy kūriniuose visi išsirengia nuogai arba numiršta“.

Tracy Lettsas didžiulio dėmesio sulaukė, kai už 2007 m. parašytą dramą „Vestonai“ („Rugpjūtis: Oseidžo apygarda“) 2008 m. pelnė prestižinį Pulitzerio apdovanojimą dramos srityje bei Tony apdovanojimą. Trijų veiksmų juodojo humoro komedijoje apie Oklahomoje gyvenančią Vestonų šeimą iškyla narkotikų, alkoholizmo, savižudybės, yrančios šeimos, meilės ir mirties temos.

Šią dramą Lettsas sumanė, norėdamas pasipriešinti Amerikoje vis labiau populiarėjantiems nedideliems scenos kūriniams, kuriuose vaidina keli aktoriai ir kuriems nereikia sudėtingo scenovaizdžio. Pasirinkęs rašyti apie tai, ką geriausiai pažįsta, jis rėmėsi ir asmeniniais išgyvenimais: XX a. aštuntajame dešimtmetyje nusižudė jo senelis iš motinos pusės – perkopęs penkiasdešimt metų, jis nusiskandino ežere.

„Ši istorija mane persekiojo visą gyvenimą. Pamaniau, kad trijų veiksmų drama su 13 personažų – geriausias būdas ją papasakoti“, yra sakęs dramaturgas. „Tai tikra socialinė alegorija. Kai kurie žmonės, apie tokius dalykus kalbėdami, jaučiasi nepatogiai, tačiau nesuprantu, kodėl“, – savo kūrinį komentavo Tracy Letssas.

Pirmuosiuose „Rugpjūtis: Oseidžo apygarda“ spektakliuose Čikagoje ir Niujorke (Imperijos teatre Brodvėjuje) Beverlio Vestono vaidmenį atliko dramaturgo tėvas Dennis Lettsas, miręs praėjus trims mėnesiams po Brodvėjaus premjeros. Premjerai jis ruošėsi ir vaidino, jau sirgdamas vėžiu – vakare suvaidinęs spektaklyje, rytą jis vykdavo į onkologijos centrą, o gulėdamas mirties patale pasakė sūnui tikįs, jog jis gaus Pulitzerio apdovanojimą.

„Tracy Lettsas nuplėšia šeimos knygos viršelį ir parodo pykčio pritvinkusį, drumzliną gyvenimą, esantį už gražaus fasado. Jo pasirinkta medžiaga tikrai verta epo: svetimavimas, žmogžudystė, tarpusavio konkurencija. Jis rašo natūralistiškai, tačiau emocijos, konfliktai ir prievarta didingi lyg graikų tragedijoje“ – apie šį Tracy Lettso kūrinį rašė Kalifornijos-Santa Cruz universiteto dramos profesorė Patty Gallagher.

Mažojo teatro spektaklyje Vestonų šeimą vaidins gausus būrys viduriniosios ir jaunesniosios kartos aktorių: Beverlį Vestoną – Gediminas Girdvainis, Violetą Veston – Eglė Gabrėnaitė, Barbarą Fordham – Inga Burneikaitė, Bilą Fordhamą – Arvydas Dapšys, Džiną Fordham – Indrė Patkauskaitė, Aivi Veston – Vilija Ramanauskaitė ir Jūratė Brogaitė, Karen Veston – Jūratė Brogaitė ir Vilija Ramanauskaitė, Meti Fai Aiken – Larisa Kalpokaitė, Čarlį Aikeną – Almantas Šinkūnas, Mažasis Čarlzas Aikeną – Aistis Mickevičius, Džoną Monevatą – Ilona Kvietkutė, Styvą Heiderbrechtą – Edmundas Mikulskis, Šerifą Deoną Gilbo – Mindaugas Capas.

Nauji Lietuvos teatro režisūros veidai

Režisierius Rimas Tuminas leidžia savo mokiniams, jauniems Vilniaus mažojo teatro režisieriams ir aktoriams, patiems svarstyti, kokios gali būti teatrinio proceso galimybės. Bandydami rasti teisingus dramos analizės kelius, jie ne tik stebi praeities įtaką šiuolaikinei kultūrai, bet ir tai, kaip nauja atsiveriame sename.

Rimo Tumino mokiniai neardo sceninio veiksmo, konflikto, dialogo, siužeto tradicinės sampratos. Savo spektakliuose jie bando koreguoti šiuolaikinio teatro principus ir teatrinio meno naujų galimybių ieško tame, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo sena ir atpažįstama.

Sceniškai teisingai perskaityti dramaturgai jauniems aktoriams leidžia mokytis ne tik teisingai valdyti personažo energiją, bet ir paversti ją dramaturginiu procesu, o šį –vystyti toliau. Tokiam kūrybos principui labai svarbi partnerystė: sugebėjimas apjungti paskiras scenas išliekant savo „kiaute”. O tai įmanoma tik režisieriams žinant pagrindinius teatro dėsnius, o aktoriams – mokant bendrauti tarpusavyje.

Jauniausi Rimo Tumino mokiniai – režisieriai ir aktoriai – spalio 1–6 dienomis pakviesti į festivalį „Baltiskij dom“. Tai didelis ne tik pedagogo Rimo Tumino, bet ir visos lietuvių teatrinės mokyklos įvertinimas. Šios gražios festivalio iniciatyvos dėka Sankt Peterburge įvyks ne tik susitikimai su Rimu Tuminu, bet bus parodyti trys Mažojo teatro spektakliai: „Atsitiktinumas“, „Viskas gerai“ ir „Batraištis“.

Jaunoji režisierė Gabrielė Tuminaitė pasirinko XIX a. autoriaus Prospero Mérimée kontraversiškų atsiliepimų susilaukusį kūrinį „Atsitiktinumas“. Šį spektaklį ji sukūrė žaismingai, o tam, kad galėtų laisvai prabilti į žiūrovą, išsakyti savo laikmečio ir bendraamžių mintis, naudojo švelnios parodijos elementus. Romantizmo epochoje parašytoje komedijoje susipina pavydo, meilės, keršto temos, keliami filosofiniai, religiniai klausimai. Intelektuali, lakoniškai ir lengvai parašyta pjesė šiandien skamba aktualiai, nelieka vodevilio žanro rėmuose ir veržiasi į šiuolaikinių problemų lauką.

Čekų režisieriaus ir dramaturgo Martino Čičvako pjesė „Viskas gerai“ (“Frankie Is Ok, Peggy Is Fine And The House Is Cool”) kritikuoja amerikietišką pop kultūrą bei nagrinėja susvetimėjimo, abejingumo, populizmo problemas. O spektaklyje jaunasis režisierius Vilius Malinauskas absurdišką įvykių virtinę paverčia ryškių šviesų fejerverku ir šiek tiek iškreiptu mūsų šiandienos veidrodžiu. Čia viskas gerai: Pegi yra „faina“, Liza fantastiškai dirba, o Frenkiui „viskas ok“. Jie puikiai gyvena ryškių spalvų ir skardaus juoko pasaulyje. Tačiau po teatrališka gyvenimo forma slypi intelekto ir moralės krizė. 

Kirilo Glušajevo spektaklyje „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu…“ pagal žinomo rusų dramaturgo Aleksejaus Slapovskio pjesę daug intymumo ir akistatos su savimi. Čia veiksmas nėra realistinis, nuolat juntami vidiniai žmogaus išgyvenimai. Režisieriui svarbiausia personažų akistata su savimi, jis bando atsakyti į klausimą, kodėl žmogus šiandien jaučiasi blogai, kodėl jis yra nelaimingas.

„Mistro“ kelionė

Intelektu ir šmaikščiu sąmoju spinduliuojanti naujoji Mariaus Ivaškevičiaus drama „Mistras“ jau pradėjo savo kelionę Mažajame teatre. Po pirmųjų praėjusio sezono repeticijų dramaturgas kūrinį papildė, o rugsėjo mėnesį aktoriams bus skaitomas paskaitų ciklas apie Mickevičiaus epochą. Režisierius Rimas Tuminas, grįžęs po rugsėjo 2 d. Maskvos Vachtangovo teatre įvyksiančios Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ premjeros, pradės intensyvų „Mistro“ repeticijų periodą. Po „Madagaskaro“ Vilniaus mažojo teatro aktoriai ypatingai pamilo Mariaus Ivaškevičiaus stilių, įsiklausė į jo išsakomas mintis ir jas perpratę įtaigiai perteikia žiūrovui. Tai teikia vilties, kad darbo procesas kuriant „Mistrą“ bus kūrybingas.

„Kitas kampas“

Vilniaus Mažasis teatras didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukė, pristatydamas Andriaus Žebrausko iniciatyva atsiradusį improvizacijų šou „Kitas kampas“. Žiūrovai jį galės išvysti rugsėjo 9, 10 dienomis.

„Kitas kampas“ – ne pjesė, čia nėra režisieriaus, mintinai išmokto teksto ir mizanscenų, veiksmas vyksta spontaniškai, gyvai, viskas kuriama ir atliekama čia ir dabar. Žiūrovai, daugiausia jaunimas arba pagyvenę jaunos sielos žmonės, juokiasi, verkia, sulaiko kvapą iš smalsumo ir stingsta iš siaubo. Ir tie, kurie scenoje, ir tie, kurie salėje, kūrybiniame procese susilydo į vieną pulsuojantį organizmą.

Šį neįtikėtiną teatrinį potyrį žiūrovams dovanoja Audrius Bružas, Ramūnas Cicėnas, Kirilas Glušajevas, Paulius Ignatavičius, Andrius Kulikauskas, Balys Latėnas, Martynas Nedzinskas, Iveta Stasiulytė, Mantas Vaitiekūnas, Rimantė Valiukaitė ir Andrius Žebrauskas.

Vilniaus mažasis teatras toliau seka pasakas

Dar iki Naujųjų metų Vilniaus mažojo teatro žiūrovai išvys naująją pasaką vaikams „Karalaitė ir princas Krabas“. Pagal italų liaudies pasakas šį spektaklį kuria Rimo Tumino mokinė, magistrantė Agnė Sunklodaitė. Neabejotina, kad įdomi Keistuolių teatro aktorė, šiame teatre sukūrusi nuotaikingą vaidinimą vaikams „Interviu su šlykštukais“, Mažajame teatre pasirodys ir kaip talentinga režisierė.