Kai LDK kunigaikštis Vytautas Didysis, beje, garsėjęs Aleksandro (pagal Aleksandrą Makedonietį) vardu, siekdamas išvaduoti prosenelių žemes, pasiekė Juodąją jūrą, ten pagal senas tradicijas iškart pastatė molinę tvirtovę. Senieji graikų raštai byloja, kad baltai, esą, stato būstus iš mėšlo ir šiaudų. Aišku, kad turėti galvoje statiniai iš molio ir šiaudų, bet graikai tikriausiai nežinojo apie tokiu būdu baltų anuomet ręstus pastatus.
Šeimyniškėlių piliavietė šalia Anykščių yra puikiai ištyrinėta archeologų. Jai dabar netgi bandoma priskirti Livonijos ordino plėšikiškų žygių į Lietuvą metu aprašytos Vorutos vardą. Tačiau piliavietė, kuri yra gausiai iškasinėta, atrodo, nedaug išnagrinėta istoriniu, architektūrinės inžinerijos ir geologiniu požiūriais.
Pirmiausia paklauskime savęs: kas yra Mindaugas, valdęs tuometinę Vorutą? Didysis kunigaikštis ar tik eilinis kunigaikštukas, eilinės pilies valdovas? Vis dėlto tai buvo iškili asmenybė, aukščiausio luomo žemvaldys, kurio giminė šeimininkavo daugybėje žemių ir pilių. Vėlyvaisiais viduramžiais net paprasti Lietuvos kunigaikščiai valdė virš dviejų šimtų dvarų ir pagal statutą išlaikydavo dalį kariuomenės. O kas yra Šeimyniškėlių piliakalnis? Paprasta pasienio gynybinė pilis. Ar Mindaugas reziduotų tokioje pilyje? Juk kalbame apie Lietuvos – Prūsijos, Žemaitijos ir kitų žemių – didįjį kunigaikštį.
Be to, X amžiaus pabaigoje atsiradus mūriniam statiniams, kunigaikščių prestižo reikalas buvo turėti savo mūrus. Kaip tvirtina dokumentai apie tuo pat metu susiformavusią Kijevo Rusios valstybę, jos kulto namai jau buvo mūrinės cerkvės, neretai atstodavusios ir pilis. Mindaugas tai, be abejo, žinojo. O Lietuvoje seniai buvo žinomi kazeino, kiaušinių ir žvyro tvirti junginiai. Jie naudoti, įrengiant pagoniškus lurdus.
Toks statymo būdas yra išlikęs ne tik valstiečių tvartų statyboje: akmenys pirmiau sustatomi „raktais“, vėliau uždrėbiama molio su šiaudais, o į paviršių prismaigstoma akmenukų, kad lietus neišplautų, ir šaltis nesutrupintų drėgnųjų vietų. Prisiminkime senovinį vieškelio pluktą – jo negali įveikti nei lietus, nei speigas, nei aštrūs vežimo ratai. Pluktas gamintas tik iš rupaus žvyro ir molio.
Dar atidžiau panagrinėjus iš molio drėbtus tvartus, belieka stebėtis: iš kur tokia jų statytojų išmintis? Tie tvartai – tikros tvirtovės su mažais langeliais, vartų viršaus rąstiniais įtvarais. Jų, net bestogių, šimtmečiais negali įveikti nei senėjimas, nei atšiaurus drėgnas klimatas.
Vienoje gyvenvietėje šalia Biržų dar stovi molinis pastatas, kurio visas kampas per suardytą stogą yra išplautas vandens, tačiau supinti virbai vis dar sėkmingai riša atskiras sienas ir puikiai apsaugo nuo vagių.
Tokios ir pilys buvo statomos tuomet, kai gintasi nuo Kalavijuočių ar Livonijos ordinų antpuolių. Priešai pasitelkdavo ugnį, tačiau molis – nedegus.
Archeologų pateiktose Šeimyniškėlių nuotraukose matome ganėtinai plonus rąstukus. Iš tokių pilies nepastatysi, nebent reikėtu gintis nuo šernų. Medinių gynybinių įtvirtinimų niekas nesiimtų taip įrenginėti.
Be to, rąstukai gausiai perkalinėti medinėmis vinimis. O tai – bene didžiausia paslaptis, nes, sutrupinus molio-šiaudų sieną, šie spygliai amortizuoja ir sukuria nepralendamas angas. Tai net padeda geriau gintis lankininkams.
Molinė tvirtovė su kuorais iš vidaus leidžia sukurti kelių aukštų monolitinį pastatą. Tokiame statinyje neabejotinai tilpo daugiau karių, ir jie galėjo apsistoti ilgesniam laikui.
Kad Šeimyniškėliuose būta molinės pilies, byloja ir keliose vietose rasti ugniakurai. Baltai tokiose pilyse turėjo ir daugiau paslapčių. Priešams apsupus pilį, nuo ugninių strėlių greitai išsenka vandens atsargos. Pavyzdžiui, prūsai, apsupę ordino pilis, gana greitai iškrapštydavo jų gyventojus, nes išsekdavo jų turėtas vanduo. Tam reikėjo geros tunelių inžinerijos, o ją lietuviai išmanė puikiai. Prisiminkime Trakų pilies tariamus požemius, einančius po ežeru. Tokius tunelius iš drebulės, deguto, durpių ir molio pastatyti teoriškai įmanoma, žinoma, jei tokios statybos vyktų sausumoje, tarkim, nuleidus tvenkinį.
Vilniaus žemutinės pilies dalyje ir daugelyje kitų vietų rasti drebuliniai šuliniai puikiai atlaikė išorinį gruntinio vandens patekimą į akmenimis grįstą giluminio vandens baseiną. Drebulė nebijo vandens, laikui bėgant, kone suakmenėja, tačiau geriamajam vandeniui laikyti netinka, toks vanduo dvokia.
Šitai žinau iš šulinių kasėjų, kurie dugne visada palikdavo drebulinę lentą – tam reikalui, jeigu kartais šeimininkas atsisakytų sumokėti už darbą. Vanduo nuo lentos imtų dvokti. Tvarkingai atsiskaičius su meistrais, šie lentą išimdavo. Manau, mūsų aptariami šuliniai turėjo kitą paskirtį.
Kad panašūs tuneliai egzistavo, galima spėti, panagrinėjus įprastą piliaviečių išdėstymą.
Vienoje pusėje visada rasime daubą su vandeniu, upę, mišką, kitaip tariant, pabėgimui tinkamą aplinką. O baltai puikiai tvarkėsi su vandens stichijomis, tai rodo ir faktas, kad, Šiaurės Lietuvoje pilis lietuviai statydinosi ir vandenyje. Tačiau šioms pavojingiausias gynybai laikas – žiema. Kaip tokiu metu išsaugoti pilį? Tik turint gerą atsitraukimo strategiją. Gal gynėjai mokėsi iš bebrų, ir atsitraukimo keliams panaudodavo užtvankas? Tad į klausimą, ar egzistavo Trakų pilies povandeniniai tuneliai, galima atsakyti: jei kada nors buvo sausumos kelias į pilį, tai tikrai galėjo būti ir tunelis sausumoje. Išleidus pylimo tvenkinį, vanduo apsemdavo sausąjį kelią, tuo pačiu ir tunelį, tačiau tam tikrą laiką juo įmanoma eiti gana saugiai.
Karaliaučiaus tuneliuose buvo naudojama vadinamoji „pasta“, ji saugojo akmeninį požemį nuo vandens. Tos „pastos“ paslaptis šimtmečius kruopščiai slėpta, tačiau baltiškieji prūsai galėjo ją žinoti.
Molinės pilys Lietuvoje buvo paplitusios raudondvarių pavadinimais. Pakanka atsiversti Lietuvos enciklopediją: ties šiuo žodžiu gausu įvairių objektų. Pavyzdžiui, Raudondvaris prie Nemunėlio – tai dvarvietė ant aukšto skardžio. Čia yra išlikę iš molio drėbto dvaro griuvėsiai ant iš raudonų plytų sumūryto rūsio.
Taigi, jau net esant plytoms, vis dar naudoti senoviniai molio-šiaudų „briketai“. Iš tokių „briketų“ puikiausiai buvo galima statyti ne tik dvarus, bet ir ugnies neįveikiamas pilis.
„Iškasam gerą griovį, primetam akmenų ir smėlio, gerai prilaistom, tada sukraunam didesnius akmenis ir iš molio bei kapotų šiaudų rankomis drebiam sienas. Tokios sienos, jeigu teisingai sulipdytos, niekada neskyla“, - pasakoja Kupiškio rajono, Palėvenės vienkiemio gyventojas, vaikystėje stebėjęs tokių tvartų statybas.
O netoliese, žemutinės Palėvenės dvaro griuvėsiai – senasis jo pastatas arba žirgynas su keturiomis „pūstomis“ klinčių kolonomis ir įspūdingo aukščio patalpomis, kurių sienos mūrytos nedegtomis molinėmis plytomis su gausiomis priemaišomis (tos priemaišos puikiai stabdo vandens ardomąją galią), stogo konstrukcijos pagamintos iš aukščiausios rūšies medienos – maumedžio, atlaikančio kelių šimtų metų išbandymus, mums irgi sufleruoja: molinės sienos – ilgalaikės.
Tokios pastatų mūrijimo tradicijos aiškiai matomos Komarams priklausiusių kone penkių metrų aukščio dvarų sienų konstrukcijose, pavyzdžiui, Raguvėlėje.
Visiškai įmanomas žodžio „tvartas“ rekonstravimas į žodį „tverti“, tvirtinti – tvirtovė – sutvertas. Tada turėtumėme ir įrodymą – seną baltiškąją pilį – Tverę, iš kurios galėjo kilti ir Tverės miestas.
Pilis – nuo žodžio „pilti“. Pylimas galėjo reikšti dirbtinį kalną, kuris būdavo supilamas ant pasirinktos aukštumėlės. Tie pylimai atrodė visai kitaip, nei dabar, buvo statūs ir molingi. Ant aukščiausio vietovės kalnelio supiltojo molio sluoksnis siekdavo dar papildomai iki 3-4 metrų aukščio. Apipiltas vandeniu toks kalnas tapdavo slidus ir priešui sunkiai įveikiamas. Šiandien piliakalnių išvaizda labai pakitusi, jie stipriai paveikti erozijos. Kaip iš tikrųjų atrodė pilies kalnai, rodo senovinės Gedimino pilies graviūros.
Pabaigoje grįžkime prie klausimo, o kurgi gi vis dėlto Vorutos pilis?
Ji turėtų būti kažkur Mindaugo valdomose žemėse, labai reikšmingoje vietoje, susijusioje su vandens kelių vartais. Tokie vartai, pavyzdžiui, yra Ventės rage ir skamba labai panašiai, kaip – Š-ventas ragas (Šventaragis). Greta yra ir upelių su Vorutos kilmės vardais, ir padavimų apie nuskendusias bažnyčias, pilis. Kodėl tarp jų negalėtų būti nuskendusi Voruta?..
