Šedevras tyli
Palyginti neseniai, tik 1981 m., polichrominių tyrimų metu bažnyčioje buvo atrasta reto grožio ir įspūdingo dydžio – daugiau nei 300 kv. m freska. Jos sukūrimo laikas – XVI a. pradžia arba vidurys. „Toks gotikinės tapybos plotas yra didelė retenybė. Lietuvoje tikrai daugiau nieko panašaus nėra, o ir Europoje sutinkama pakankamai retai“, – sakė Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros vedėjas doc. Juozas Algirdas Pilipavičius.
Restauratoriai ir menotyrininkai nuoseklių bei sistemingų bažnyčios tvarkymo darbų ėmėsi tik po to, kai ji buvo sugrąžinta tikintiesiems. Iki tol ji buvo naudojama kaip Vilniaus dailės akademijos pagalbinės patalpos.
„Restauravimo darbai čia vyksta nuolat ir jų galo nematyti. Bet tai yra normali visų kultūros paminklų priežiūra. Kartų kartos čia nuolat turės ir darbo, ir dvasios peno“, – pasakojo „Lietuvos paminklų“ menotyrininkas, Kultūros paveldo departamento Restauravimo tarybos narys Skaistis Mikulionis. Jo teigimu, pagrindinis restauratorių tikslas yra sluoksnis po sluoksnio atidengti kultūros paveldo objektus, juos konservuoti. „Mūsų darbe labai svarbu laiku sustoti, kad ateities kartoms paliktume autentiškus kūrinius“, – pastebėjo menotyrininkas.
Kartu su J. A. Pilipavičiumi žvelgdami į neseniai po dažų sluoksniu buvusią freską restauratoriai vieningai teigė, kad šiandien sustota per anksti. Tik atidengtas ir konservuotas meno šedevras tyli. Pro jį neatsigręždami praeina net nuolatiniai bažnyčios lankytojai. Praeitų ir turistai, jei gidai neatkreiptų dėmesio.
Spalvos skambėjo kitaip
Anuomet buvo įprasta, kad pranciškonų bažnyčias ir vienuolynus puošdavo patys vienuoliai. J. A. Pilipavičiaus teigimu, freskos meninis lygis rodo, kad ją tapė profesionalus dailininkas, vadovaudamasis Vakarų Europos meno tradicijomis, greičiausiai atvykėlis. Kūrinį jis palygino su Asyžiaus katedros freskomis Italijoje.
Freskose pavaizduotas Šv. Pranciškaus gyvenimas. Šalia šventųjų atskleista to meto gyvenimo būdo ir buities detalių. Freskos siužetuose yra keletas nuo religinės tematikos nutolusių scenų: tarsi gotikinio šokio, kostiumų, apavo. Kristaus nukryžiavimo scenoje matyti darbo įrankiai, galima nuspėti darbo techniką. „Viskas pavaizduota pagal gotikos tradiciją, plokščiai, apibendrintai. Labai paprastai ir nuoširdžiai. Meno kalba perteiktas to meto žmonių požiūris į reiškinius, jų nesureikšminant ir nedramatizuojant“, – pastebėjo J. A. Pilipavičius. Vienoje iš scenų Šv. Pranciškus sako pamokslą žuvims. Jų nutapyta nepaprastai daug ir labai spalvingų. Dabar jų beveik nesimato. Gotikos spalvos, pasak restauratoriaus, buvo pakankamai raiškios. Kadaise jos skambėjo visiškai kitaip nei šiandien.
Specialistai įsitikinę, kad blankiai ir liūdnai atrodantį meno kūrinį reikia atgaivinti, retušuoti, nors kai kurie oponentai tvirtina, esą gotikinę tapybą geriau palikti tokią, kokia buvo rasta. „Restauratoriaus užduotis – atskleisti kultūros vertybę, visom įmanom priemonėm siekti, kad žiūrovas ją suprastų, suvoktų jos meninę vertę ir siužetą“, – sakė VDA paminklotvarkos katedros vedėjas.
Mokosi ir restauruoja
Vilniaus dailės akademija rengia specialistus, galinčius restauruoti tokius sudėtingus objektus, kokie atrasti Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Jie ruošiami taip, kad turėtų ir pakankamai meno istorijos žinių, ir dailininkų talento, ir restauratorių įgūdžių. Studentų indėlis į kultūros paveldo išsaugojimą yra restauruota sienų tapyba greta bažnyčios prigludusiame vienuolyne. Freska šalia zakristijos, vaizduojanti Kristaus nukryžiavimą, buvusi beveik visiškai sunaikinta, iškapota, vedant elektros laidus. Tam, kad siužetas būtų suprantamas, kai kurias dalis restauruojant teko atkurti. Jos vaizduojamos blankiau negu autentas, ir išskiriamos štricho metodu.
Beje, tiriant ir restauruojant freską atrasta labai aktualių detalių. Joje Bernardinų bažnyčia vaizduojama su stoglangiais, dėl kurių autentiškumo ir šiandien kaista aistros. Jie buvo įrengti tam, kad pastogę prižiūrintys žmonės nesukeltų gaisro, pasišviesdami lempomis su atvira ugnimi.
Studentai restauravo ir barokinius vienuolyno koridoriaus skliautus puošiančią freską – gyvybės medį, vaizduojantį gėlių žiedus ir kiekviename iš jų esantį šventąjį. „Ši vienuolyno galerija yra tapusi mokomąja erdve. Labai džiaugiamės geru rezultatu“, – sakė „Lietuvos paminklų“ menotyrininkas, kuruojantis freskų restauravimo darbus.
Prisiliesti prie Bernardinų bažnyčioje ir vienuolyne atrastų meno šedevrų buvo išreiškę norą ir italų restauratoriai. J. A. Pilipavičius pasakojo, kad atvykę ir susipažinę su freskų defektais, sunaikinimų pobūdžiu ir kitomis problemomis bei apžiūrėję Lietuvos profesionalų atliekamus darbus, daugiau nebegrįžo. „Matyt, suprato, kad darbai labai sudėtingi, o mūsų reikalavimai labai aukšti. Tai ne ta vieta, kur galima lengvai ir greitai užsidirbti“, – samprotavo J. A. Pilipavičius.
Bažnyčios ir vienuolyno restauravimo darbus finansavo Kultūros paveldo departamentas.
Gulė sluoksnis po sluoksnio
Lietuvos kultūros paveldo objektai restauratoriams mena ne vieną mįslę. Užgriuvus nelaimėms ar gaisrams, o kartais ir vaikydamiesi besikeičiančių madų, stilių žmonės keitė statinius, modernizavo, lipdė vieną ant kito. Todėl viename statinyje persipina kelios epochos, kaip sluoksniuotas pyragas, vienas ant kito gula skirtingi kultūriniai sluoksniai. Restauruodami meistrai stengiasi juos atidengti taip, kad matytųsi buvusi raida. „Tenka nuspręsti, kuris iš sluoksnių vertingesnis, kurį fragmentą palikti. Mes turime labai gerai žinoti meno istoriją“, – sakė J. A. Pilipavičius.
Dėl nuolatinio perstatinėjimo dažnai keitėsi Vilniaus arkikatedra. Tačiau jos rūsyje, pirmojo Vilniaus vyskupo laidojimo vietoje – kriptoje, 4 m po žeme yra išlikusi seniausia Lietuvoje gotikinė freska, sukurta XIV a. pabaigoje. Daugiau iš to laikotarpio beveik nieko neturime. Ji vaizduoja Kristaus nukryžiavimą.
Restauratorių teigimu, freska akivaizdžiai liudija, kad jau tuomet Lietuvoje buvo puoselėjamos Europos kultūros tradicijos, ji buvo lygiavertė valstybė, šalia Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir kitų didžiųjų.
Meno žmonės apgailestauja, kad šiandien krašto įvaizdį siekiame kurti per ekonominius pasiekimus, nors tokių daug neturime. Tačiau tai, kuo iš tiesų galime girtis ir didžiuotis, yra apleista ir užmiršta. Kokia šiandien tos freskos būklė, net ir jie tiksliai nežino. Jos niekas nemato ir nežino, nors ji yra verta vadinti garsiąja.
Klauso svetimų pranašų
„Daug čia pas mus atvažiuoja specia-listų iš užsienio. Ir šneka jie įvairiai. Vieni pataria vienaip, kiti kitaip. Mes turėtume suprasti, kad niekas nesuinteresuotas, jog svetimam krašte atsirastų kažkas nepaprasto ir įdomaus. Yra nusistovėję turistų maršrutai, dėl jų mūsų ir svečių interesai išsiskiria“, – kalbėjo J. A. Pilipavičius. Pasak jo, jei klausysime tų, kurie sako, kad negalima gotikos retušuoti, tai ir toliau žmonės eis pro unikalius meno šedevrus neatsisukdami, važiuos kitais maršrutais.
S. Mikulionio teigimu, kultūros paveldas pirmiausiai turi rūpėti Lietuvos žmonėms. Jie turi jį atrasti, įvertinti ir gerbti. „Tai mūsų visų turtas. Jo išsaugojimas turėtų tapti žmonių vidinis poreikis“, – sakė „Lietuvos paminklų“ menotyrininkas.
