Žagarės Vyšnių festivalis švenčiamas jau penktus metus. Į pamėgtą vyšnių šventę šį kartą suvažiavo tiek svečių ir dalyvių, kad nustebo net patys organizatoriai – mugė tokia, lyg niekas nė nebūtų girdėjęs apie krizę. Meno dirbinių, pyragų, rūbų pardavėjai sako, kad žmonės ne vien žvalgosi po mugę. Tiesa, perka šiek tiek mažiau, nei ekonominio pakilimo metais.
Anot regioninio parko direktoriaus, gražią lietuvišką tradiciją – pasidžiaugti Žagarės vyšniomis – Joniškio kraštui, o ir visai Lietuvai bei Latvijai, pasiūlė jauna užsienietė Sara Rabaglijati. Mergina, besidarbuodama Žagarėje, pasiūlė surengti skaniųjų vyšnių šventę. Jau po pirmo renginio buvo aišku, kad šventė taps tradicine. Sara išvyko į tėvynę, beje, išsivežė ir jauną žagarietį, o šventė tęsiasi.
Kodėl būtent vyšnių festivalis, klausia pirmą kartą šventėje apsilankęs svečias. Todėl, kad tik Žagarės žemėje auga vyšnios, kurių skonio neįmanoma užmiršti. Nuo senovės žagarvyšnės buvo išvežamos į užsienį, tiekiamos net ant Rusijos carų stalo. Joniškio rajono meras sako, kad matyt niekur pasaulyje neauga tokios vyšnios. Ir tai ne mitas, mat ypatingos vyšnios sunoksta medeliui augant dolomitu turtingoje žemėje. Pasak žinovų, kitur išvežti žagarvyšnių medeliai neužaugina tokių puikių uogų, nebent sodinininkas su medeliu iš Žagarės išsiveža ir gerą maišą Žagarės žemės su dolomito priemaiša, kurią supila po pasodinta vyšnaite.
Vyšnių šventės neįmanoma įsivaizduoti ne tik be vyšnių skynimo, bet ir be Hanoverių žirgų varžybų. Šie žirgai auginami Žagarės žirgyne, kuris išliko beveik autentiškas nuo dvarininko Naryškino laikų. Įspūdingo grožio žirgų šuolių per kliūtis pažiūrėti susirenka minia šventės svečių. Išpuošti hanoveriai tokie gražūs, kad atrodo lyg pasakų personažai...ir pasakiškai brangūs.
Šiemet šventėje naujovė – atidaryta kaliausių gatvė. Mat kur vyšnios, ten varnėnai, nuo kurių atsiginti galima tik kaliausėmis. Žagariečiai juokiasi – kuo gražesnė kaliausė, tuo geriau saugo vyšnias.
Įspūdingoje vyšnių šventėje šurmuliavo šimtai latvių. Kai kurie svečiai pasakojo, kad Žagarė jiems kelia vaikystės prisiminimus, kai čia svečiavosi pas gimines. Šiuo metu Latvijoje gyvenanti moteris šventėje pasakojo, kad jos šeimai 1958 metais leidus grįžti iš tremties pirma ramybės vieta buvo Žagarė. Tik čia šeima pasijuto saugi. Moteris sako, kad tada jai buvo gal ketveri metukai, tačiau gerai atsimena ramybės jausmą, akordeono muziką vakarais, gerus žmones..
Šventės kulminacija – vyšnių uogienės valgymas iš didžiojo puodo, kurį pamaišyti galėjo kiekvienas panoręs. O vakare – įspūdingasis ,,Vyšnių sodas“.