– Žurnalistus vadinate kolegomis. Gal esate iš tų žmonių, kurie tiesiog nenori pūstis esą menininkai?
– Žurnalistika – tikrai mano pirmoji meilė. Jau devintoje klasėje žinojau, kad būsiu žurnalistas, tad turiu žurnalisto diplomą, vėliau visąlaik dirbau spaudoje, rašiau net apsakymus. Žodžiu, buvau rašantis žmogus. O meninius ciklus pradėjau daryti tarytum sau. Aišku, tas „fotomenininkas“ skamba kažkaip per įmantriai – žurnalistinė ir meninė fotografija turi daug bendra.
– Kaip fotografija vis dėlto nugalėjo?
– Va, žiūriu į jus, vargšę, su didele užuojauta: mes kalbamės, jums reikės dar kartą viską išklausyti, šifruoti, rašyti. O fotografas atėjo – paukšt, paukšt, ir viskas.
– Bet juk nuotraukas ryškinot, sėdėjot belangiame kambarėly raudonoj šviesoj...
– Ką reiškia „ryškinot“? Aš ir dabar ryškinu ir spausdinu pats. Ir jaučiu labai didelį malonumą. Nes kai nuotraukos tose „Kodak“ laboratorijose atspausdinamos ant plastiko – vaizdas plokščias, negyvas... Sakykim, aukcionuose parduodamos nuotraukos – tik rankomis spausdintos ir tik ant popieriaus. Aišku, būtų galima poetiškai pasakyti „sušildytos rankų šiluma“... Pastebiu, kad jaunimas taip pat grįžta į vonias (ir mano pirmoji laboratorija buvo vonioje), patys nori viską daryti.
Tačiau paskiau buvom bajorai – A. Sutkaus (taip pat žymaus fotografo, ilgamečio Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko – S. B.) paskutinis geras darbas sovietiniais laikais buvo tas, kad iš Kauno valdžios „išmušė“ tris dirbtuves – man, R. Požerskiui ir A. Macijauskui. 35 kvadratiniai metrai – raudonas kampas, studijytė – ten aš visas nuogas mergas fotografavau (juokiasi – S. B.).
– Iš tikrųjų buvote vienas iš moters akto tradicijos Lietuvoje pradininkų. Ar sunku būdavo rasti modelių? Juk tokie puritoniški laikai... Ir kaip žmona į tai žiūrėjo?
– Ką jūs, mano žmona net modelius padėdavo įkalbinti, nes gatvėje sutiktos gražios merginos nė už ką nebūčiau galėjęs paprašyti pozuoti. „Žydėjimui“ žmona prikalbino kaimynės dukrą, bet iš pradžių teko įtikinti jos mamą. Fotografuoti į gamtą važiavome trise – aš, mergaitė ir jos mama. Iš pradžių fotografavau ją su permatoma suknele, paskui apsiprato, nusirengė. Tikrai nepagrįsta visuomenės nuomonė, kad su modeliu būtinai turi kažkas vykti. Bent jau aš su modeliais į jokias istorijas nesileidau. Jei nori susirasti merginą, fotografijos nereikia.
O apskritai pokariu buvo lengva tapti ko nors pradininku – meninei fotografijai tai buvo tuščia erdvė. Ir man pasisekė – susipažinau su A. Sutkumi, A. Macijausku, ir taip viskas įsisuko – parodos, albumai. Tiesą pasakius, dabar fotografuoti man net nusibodo.
– Nebevaikštote su nuolatos paruoštu fotoaparatu, tikėdamasis unikalaus kadro?
– Paparacas niekuomet nebuvau. Tiesa, išimtis – „Vilniaus prisiminimai“ – tuomet visąlaik vaikščiodavau su aparatūra. O šiaip – ne. Kartais, kai ką nors įdomaus pamatai, būna gaila, kad neturi fotoaparato. Bet labai retai – viskas trunka tik dalį sekundės, ir tiesiog nespėtum išsitraukti fotoaparato. Kai fotografuoju atlaiduose, aišku, visuomet būnu pasirengęs pagauti kadrą. Tačiau aš dirbu su juostiniu fotoaparatu, į skaitmeninę technologiją turbūt ir nebelįsiu. Va, „skaitmenka“ turi autofokusavimo funkciją ir sulaikytų kadrą, o šiaip... geriausia būtų akimis fotografuoti, nes fotografija – akimirkos menas: buvo, ir viskas akimirksniu dingo.
– Koks buvo pirmasis jūsų fotoaparatas?
– Aišku, „Smena“ (juokiasi – S. B.). Apskritai mano įdomus charakteris – technika man visiškai svetima...
– Kaip įdomu – mes savo fotografams visus prietaisus nešdavome taisyti...
– Man svarbiausia, kad nieko nereikėtų taisyti. Sugenda – perku naują. O su fotoaparatais eidavau paskui kitus – kas nors ką nors nusipirko, ir aš tokį patį perku. Dabar turiu „Nikon“ – labai neblogą. Jį man V. Šonta įtaisė – užsakė, parvežė. Skaitmeninį irgi panašiai buvau nusižiūrėjęs, bet nepirkau. Dabar jau mažai fotografuoju. Mano žmona gerai yra pasakiusi: „Palik ką nors nufotografuoti ir anūkui.“ Atrodo, kad viskas jau nufotografuota. Nors šiemet į atlaidus dar turbūt nuvažiuosiu – ten susirenka labai įdomių žmonių: bendravimas būna toks švarus, gražus, labai atitinka mano tikrovės idealizavimą. Kokie nors girtuokliai į šventorių neis. Tačiau kad gautum kokį vieną ar pusantro kadro, reikia labai intensyviai dirbti – išfotografuoji kokias šešias juostas. Buvo vieni atlaidai, kai net kelis kadrus pavyko gauti, o būna – ir nė vieno. Aštuonerius metus fotografuoju atlaidus, ir atrodo, kad viskas kartojasi.
– Bet tikriausiai esmė ne ta, kad į atlaidus renkasi tik šviesūs žmonės – paieškojęs rastumėte ir tų pačių girtuoklių, ir vargšų, ir prekeivių. Esmė, matyt, tokia, kad žmonės labai skirtingai mato tą pačią tikrovę?
– Kai išgarsėjo lietuvių fotografijos mokykla, Maskvoje sakydavo: „Ai, jūs visi vienodi.“ Nė velnio mes ne vienodi! A. Sutkus, A. Macijauskas mane vis spaudavo: „Baik tu su tais savo sentimentais.“ Bandžiau, bet jaučiu – kas ne mano, tas ne mano. Taip, Sigita, žmonės tą patį pasaulį mato visiškai skirtingai. Koks tu esi, taip ir fotografuoji. O aš toks ir esu – lyriškas.
– Tačiau juk esate iš Žemaitijos, gana praktiškų ir šiurkštokų žmonių krašto...
– Esu gryns žemaitis. Žinote, ką reiškia „gryns“ – kai abu tėvai žemaičiai. Bet gyvenau Anykščiuose, poetiškame krašte, matyt, užsikrėčiau... Nuvažiuoju į Akmenę – visiškai svetimas kraštas. Tarp kitko, kūriau ciklą „Įkvėpimo žemė“, kur įamžinau menininkus savo gimtinėse. Tuomet apvažiavau visą Lietuvą, pamačiau, kas ir kur kilęs. Analizavau, ar tos įtakos tokios svarbios. Gražiausia T. Tilvyčio gimtinė: kalniukai, ežeriukai, bet dažniausiai – lygumos. Tačiau buvo ir visiškai neišvaizdžių miestukų. Kažin ar tiek jau daug reikšmės turi ta dvasinė aplinka. Skaičiau jūsų savaitraštyje apie poetą M. Martinaitį – esą jam buvo lemta būti žemdirbiu. O aš sakau, kad nebuvo – jam buvo lemta tapti poetu, ir jis juo tapo. Taip pat sakau, kad iš manęs nieko kita negalėjo būti. Prasigerti negalėjau – mano „bačkelė“ buvo labai maža. Su tėvuku nuolat kovodavau, sakydavau: „Ką tu čia, saugok sveikatą.“ O jis sakydavo, kad geriau gyventi trumpiau, bet linksmiau. O man kažkaip „neidavo“, nors, aišku, jaunystėje visko būdavo...
– Daugelis jūsų klausinėja, kiek „Žydėjime“ režisūros. O aš paklausiu, kaip jums apskritai kilo tokia mintis? Juk jaunystėje žmonės ieško dramų, disonansų, perversmų... O čia – tokia ramybė ir šviesa...
– Nebūtinai – vienam reikia dramos, kitam – harmonijos. Ir dėl to man viskas vyko natūraliai. „Žydėjimą“ kūriau pamažu, iš pradžių buvo kelios pavienės nuotraukos. O paskiau sugalvojau, kad reikia pabaigti ciklą, ir tuomet jau važiuodavau į kaimus specialiai. Reikėdavo pasiruošti – juk žydėjimas toks trumpas. Pusė šio ciklo fotografijų autorystės yra mano, pusė – mano fotografuotų žmonių: jie sukuria nuotrauką, perteikia savo patirtį, gyvenimą. Aš turiu Dievo dovaną – gerai „pakabintą“ liežuvį, tad kalbėdavau ir kalbėdavau jiems, aiškindavau, ką darau, kaip viskas atrodys, ir kažkaip įtraukdavau juos į tą kūrybos procesą. Tačiau kaip pasiseks – fotografijoje visiška loterija.
– Susidaro įspūdis, kad fotografas turi būti nuolatos įsitempęs, ieškodamas unikalaus kadro, jis tarsi ir gyvena fotografuodamas, kaip sakėte, akimis. Kaip jūs pailsite?
– Esu didelis „Žalgirio“ gerbėjas. Tai, kas dabar vyksta, manau, yra didžiulė gėda Lietuvai. Ir dar – nesijaučiu kaimietis, tačiau laikau save gamtos žmogumi. Įdomiausia, kad man visiškai netinka pajūris – tiesiog fiziškai nuo jo pavargstu. Tačiau turiu sodybą Anykščių rajone, Niūronyse – visuomet giriuosi, kad mano kaimynas – Jonas Biliūnas, ir man pakanka kelių dienų, kad atsigaučiau: didelis sodas, upeliukas, šienauju, kitus darbus dirbu. Fantastika!
Iš tikrųjų fotografija alina. Gerai, kad dabar visus techninius darbus galima patikėti laboratorijoms, tačiau kai pastangos neduoda jokių rezultatų... Žinoma, aš, kaip sakiau, laikausi ir laikysiuosi nuomonės, kad šiuolaikinė technika niveliuoja individualybę. Ir gyvenimo tempas, informacijos lavina. Žmonės paprasčiausiai nualina savo dvasią, nes ji – toks subtilus dalykas...
Galbūt kai kam juokingai skamba, kad aš su „Žalgiriu“ atgaunu dvasią, bet taip yra. Ir gamtoje atsigaunu, nes miestas – tai siaubingas dalykas. Ypač Vilnius kelia didžiulę įtampą. Tačiau nukėliau kepurę prieš Niujorką. Maniau, kaip aš, kaimietis, jausiuosi tarp tų dangoraižių. Bet gerai jaučiausi – miestas visiškai neslegia.
Esu dėkingas žmonai, kad ji mane visą gyvenimą saugojo nuo visokių rūpesčių. Esu tiesiog laimingas žmogus – visą gyvenimą galėjau būti tik menininkas. Vaikai, remontai, maistas, drabužiai – viskas ant jos galvos. O mano rūpestis buvo tik menas ir pinigų uždirbimas. Nes taip yra – jeigu galva bus užimta remontais, nieko nepadarysi. Menui reikia atsidėti, skirti visas dvasines jėgas. Ir gyvenimas turi būti normalus.
– Tikriausiai ir buvo normalus – žmona turėjo pritarti tokiam „darbo pasidalijimui“?
– Matot, ji ištekėjo labai jauna – 19 metų. Iš pradžių lyg ir galvojom apie mokslus, norėjom kabintis, bet paskiau numojom ranka. Ji vaikus augino – neleidom į jokius darželius. Gaila, geriausius metus atidavė vaikams, visokiems menininkams. Aišku, juokauju. Ji, matyt, kitaip sugebėjo pajusti gyvenimo pilnatvę, nors į menus nelabai linkusi. Sakydavo, kad tai mano reikalas. Ir į vakarėlius, parodų atidarymus niekuomet su manimi nevaikščiojo – kolegos nutirptų, jei ją dabar pamatytų, klaustų, kas atsitiko.
– Užtat vaikai išaugo tikriausiai laimingi?
– Nelabai tikiu lemtinga tėvų įtaka – kiemas, draugai, visuomenė juos labiausiai augina. Kad ir ką tu galvosi, vis tiek jie nueina savo keliais. Mano vyresnioji dukra išaugo aktyvi, net karinga – nors visiškai kitaip mes auklėjom. Sako, vaikai paveldi blogiausias tėvų savybes. Tikra tiesa.
– Na, ir kokias blogiausias savybes paveldėjo jūsų dukros?
– Aš esu karštakošis, greitai užsidegantis. Žinoma, fotografas negali būti lėtas, nebent vien peizažus fotografuotų.
Dosjė
Romualdas Rakauskas (g. 1941 m. rugpjūčio 9 d. Akmenėje) – fotožurnalistas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys (nuo 1970 m.), savaitraščio „Nemunas“ bendradarbis – nuo pat įkūrimo.
Nuo 1976 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės narys. Aktyviai rengia personalines parodas ir dalyvauja grupinėse meninės fotografijos parodose.
1959 m. baigė Pikelių (Mažeikių r.) vidurinę mokyklą, 1959–1962 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete.
Vedęs, žmona Dalia (g. 1947 m.), dukros Eglė (g. 1967 m.) ir Lina (g. 1971 m.).
Pirmąjį spalvotų fotografijų albumą – „Spalvoti laukai“ – išleido tik 2007 m., visi svarbiausi R. Rakausko ciklai – nespalvoti: „Švelnumas“, „Švėkšnos vyrai“, „Žydėjimas“, „Šventinė nuotaika“, „Įkvėpimo žemė“, „Pavasario mergaitės“, „Mūsų veidai“, „Laimingieji“, „Užuovėja“.
Fotomenininko darbų turi: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos dailės muziejus, Fotografijos muziejus, Prancūzijos nacionalinė biblioteka, Danielos Mrazkovos kolekcija (Praha), fotografijos galerija „Canon“ (Amsterdamas), Tarptautinis fotografijos centras (Niujorkas), R.I.P. centras (Arlis), FIAP kolekcija (Lozana, Šveicarija).