Didžioji jos meilė – lietuvių literatūra, kurią gerai pažinojo ir labai vertino. Iškiliausi Kymantaitės spektakliai buvo sukurti remiantis lietuvių autoriais: Žemaitės „Marti“, Antano Vienuolio „Paskenduolė“, Petro Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“, Justino Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“, Balio Sruogos „Milžino paunksmė“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ir kiti.
Dar 1948 metais jos režisuota Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ – iki šiol Nacionaliniame dramos teatre tebevaidinama komedija – nuolat sutraukia būrius nuoširdaus juoko išsiilgusių žiūrovų. Perėjusi laiko – „ugnies ir vandens“ išbandymus, pelniusi žiūrovų pripažinimą, užgrūdinta keliolikos peržiūrų, „Žaldokynė” gyvuoja ir lyg stiprus Jokimo alus putoja iki šiol.
„Žaldokynė“ iki mūsų dienų išliko beveik tokia pat. Spektaklis atnaujintas 1975, 1985, 1995 ir 2000 metais; vienas kitą keitė pagrindiniai aludario Žaldoko vaidmens atlikėjai: legendinį Napoleoną Naką po mirties pakeitė Jonas Lalas, šį aktorių jau laisvoje Lietuvoje – Vytautas Tomkus.
Šiandien spektaklyje Žaldoką vaidina Juozas Meškauskas – spektaklio premjeroje jis atliko nedidelį Tamošiaus vaidmenį. „Žaldokynėje“ vaidino garsūs aktoriai Ona Juodytė, Ona Knapkytė, Jonas Čepaitis, Juozas Kanopka, Stefa Nosevičiūtė, Mykolas Smagurauskas, Antanas Pikelis, Regina Paliukaitytė, Algimantas Zigmantavičius, Genovaitė Ciplinskaitė, Lilija Mulevičiūtė, Eglė Tulevičiūtė, Vytautas Grigolis ir daugelis kitų.
Šios dienos „Žaldokynės“ ansamblyje – garsiausi Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai. Be Juozo Meškausko, spektaklyje vaidina teatro veteranai Agnė Gregorauskaitė, Adolfas Večerskis, Vytautas Rumšas, Vytautas Dumšaitis, Ottonas Laniauskas, Jadvyga Ramanauskaitė, Algimantas Bružas, taip pat Rasa Rapalytė, Birutė Marcinkevičiūtė, Alvydas Šlepikas ir kiti.
Jūsų dėmesiui – ilgaamžiškiausiame Lietuvos spektaklyje vaidinančių aktorių mintys apie nemirtingosios „Žaldokynės“ režisierę Kazimierą Kymantaitę:
Agnė Gregorauskaitė: Susitiko dvi energetiškai labai stiprios asmenybės – Dauguvietis ir mano Mama. Jie, puikiai žinodami Lietuvos kaimą, sukūrė „Žaldokynę“. Jie puikiai žinojo, apie ką stato spektaklį. Labai svarbus buvo Dauguviečio pasitikėjimas mano Mama. Tai buvo ypatingas atvejis, vaidino nepaprasti aktoriai - visi iki vieno. Pamenu, kaip puikiai kvaišelį Kazį vaidino Ona Knapkytė: ji vaidino ir publikai, ir mums. Šiandien šiame spektaklyje taip pat turime improvizuojamų tekstų, kurių žiūrovas negirdi. Bet jie mus įkvepia. Mano Mama buvo drąsus, atkaklus žmogus, žinantis, ko ieško, ką nori pasakyti žiūrovui...
Jadvyga Ramanauskaitė: Man teko vaidinti gerbiamos Kazimieros Kymantaitės pastatytuose spektakliuose „Marti“, „Paskenduolė“ ir kituose. K. Kymantaitė buvo lietuvių literatūros puoselėtoja, daug jėgų skyrė tam, kad kuo daugiau literatūros inscenizacijų būtų pastatyta. Režisierė padėjo man parengti ir Rūtienės vaidmenį „Žaldokynėje“ – šį vaidmenį taip pat kūrė Stefa Nosevičiūtė. Kiek prisimenu, Kazimiera Kymantaitė nuoširdžiai patardavo kiekvienam aktoriui, niekada iš režisierės negirdėjome pakelto balso – kūrėme ramiai, bet įdomiai.
Vytautas Dumšaitis: Kazimiera Kymantaitė buvo labai įdomi režisierė, įdomi aktorė. Su ja buvo įdomu dirbti. Nebuvo jokio „tik taip, o ne kitaip“. Ji leisdavo improvizuoti, pati prisitaikydavo. Nepajusdavai, kaip ji iš tavęs išgaudavo tai, ko nori. O paskui sakydavo: „na va, mes pakalbėjom, ir tu padarei tai, ko aš norėjau, nors iš pradžių ir ožiavaisi.“ Lengva buvo su ja dirbti ir įdomu. Ji nebuvo uzurpatorė. Ji gerbė ir dramaturgą, ir aktorius.
Kymantaitė labai gerai pažinojo Lietuvos kaimą. Ji statė „Žaldokynę“, kurią galima buvo priimti dvejopai. Ir būtent ji sugebėjo neužkliūti valdžiai, o žiūrovas priėmė taip, kaip reikėjo priimti, taip, kaip jinai norėjo. Ji mokėjo statyti Vienuolį, Žemaitę... Jos visi spektakliai buvo liaudiški: ir su humoru, ir su ašara... Ji žinojo, kas yra jausmas, todėl ir žiūrovas priimdavo taip, kaip ji norėjo, taip, kaip mes jos valia visa tai pateikdavom. Tai labai brangu. Eilinis režisierius kartais labai toli nuo tokių dalykų. Kymantaitės spektaklius visi žiūrovai suprasdavo. Su jos spektakliais mes visą Lietuvą po kelis kartus apvažiavom. Žiūrovai į sales netilpdavo... Kymantaitė ir jos „Žaldokynė“ – unikali Lietuvos teatro istorijos dalis.
Birutė Mar: Net sunku patikėti, kad „Žaldokynėje“ vaidinu jau dvylika metų (nors esu ir „jauniausios kartos” Ievutė). Miela buvo pažinti ir bent kelioms repeticijoms susitikti su teatro legenda – režisiere Kazimiera Kymantaite. Lig šiol prisimenu, kaip ji, jau nelabai girdėdama, sakė pastabas iš klausos, klausydamasi mano Ievutės intonacijų. Kaip ji, mažutė, užlipus scenon, žavingai rodė, kaip reikia susijaudinus pranešti Magdalenai Paukštytei žinią, kad „Jonelis sugrįžo!“ Lig šiol prisimenu tą jos labai romantišką Ievutės „emocinį gestą” – virpančios rankos kilstelėjimą, tokį nuoširdų...
