- Kokia mintis Jums šauna į galvą pirmiausia, išgirdus žodį duetas?
D.K Tai, jog trečio nėra. Vadinasi, nėra ir intrigos, nėra vietos trečiam. Duetas – tik dviejų žmonių reikalas, dviejų žmonių bendravimas, istorija ir paslaptis.
V.K. Vaikystėje turėjau puikų dvivietį dviratį, toks Lietuvoje buvo vienintelis. Kadangi augau muzikantų šeimoje, mes ji vadindavom Duetu.
- Spektaklyje įgyvendinote seną svajonę vaidinti kartu. Kada, kaip ir kodėl ji kilo?
D. K. Viktorija seniai man imponavo, kaip išskirtinio talento aktorė ir nuostabi, ryški asmenybė. Manau, turime didžiuotis, jog lietuviškoje teatro scenoje yra toks neeilinis žmogus. Ji nejučia verčia pasitempti tiek scenoje, tiek gyvenime. Ilgą laiką susitikdavome įvairiuose spektakliuose, tačiau partneriais niekada nebuvome. Galų gale mus suvedė pats gyvenimas.
V. K. Na, tai nebuvo tikra svajonė. Noras, smalsumas brendo palaipsniui. Dainių pirmą kartą pamačiau būdama antrame kurse. Jis jau buvo bebaigiąs studijas. Pamačiusi jo trečio kurso darbą - Gogolio „Pamišėlio užrašai“, pagalvojau, kad niekada nepasieksiu tokios meistrystės, drąsos, užtikrintumo savimi. Vėliau ėmiau sekti jo darbus teatre ir kine, bet tik kaip žiūrovė, pažįstami nebuvome. Susipažinome 2002 metais, kai abu buvom pakviesti vaidinti iš karto dviejuose Gintaro Varno spektakliuose – „Nusiaubtoje šalyje“ bei „Nusikaltime ir bausmėje“.
Bet ir tuomet nebuvome partneriai, scenoje prasilenkdavom. Vis pagalvodavau apie tai, kad būtų labai įdomu su Dainiumi vaidinti geroje pjesėje duetinėse scenose, bet balsu niekada apie tai neprasitariau.
- Kodėl bendrą savo projektą įgyvendinote tik dabar, praėjus tiek daug laiko?
D. K. Matyt, taip buvo lemta. Tam, kad mes susitiktumėme kaip partneriai, turėjo praeiti nemažai laiko ir į vieną krūvą susidėti aibė aplinkybių. Bet nei viena iš jų nebuvo atsitiktinė – link savo sceninio dueto ėjome palaipsniui, kryptingai ir užtikrintai.
V. K. Todėl, kad taip buvo kažkieno sumanyta. Dar labai seniai, kai nebuvome aktoriais ir apskirtai galbūt nebuvome gimę.
- Koks teatras jums patinka asmeniškai?
D. K. Paprastai tariant - geras teatras. Žanrų pagal gerumą neskirstau, visi žanrai yra puikūs, verti scenos ir savo žiūrovo. Svarbiausia – tinkamai naudotis taisyklėmis ir kokybiškai pateikti visumą. Geras teatras susideda iš daugelio komponentų, bet pagrindiniai jų – išlavintas skonis ir ryškus talentas.
V. K. Kaip ir muzika, teatras man patinka visoks. Svarbiausia, kad po spektaklio nekankintų jausmas, jog laiką praleidai veltui.
- Kodėl pasirinkote būtent Piterio Kilterio pjesę?
D. K. Ši pjese labai žmogiška, joje telpa daugybė temų apie vyrus ir moteris, apie mus visus. Jos universalumas labiausiai ir patraukė.
V. K. Aš asmeniškai pjesės nesirinkau, tai ji mane pasirinko. Šiuo atžvilgiu, tiesiog plaukiau pasroviui.
- Kaip apibūdintumėte pagrindinę „Duetų“ idėją? Ką spektakliu siekiate pasakyti žiūrovui?
D. K. Nesiekiau spektakliu siųsti konkrečių žinučių publikai. Mintis ir emocijas, spinduliuojamas nuo scenos, kiekvienas žiūrovas supranta savaip. Man svarbiau pats dialogas, kuo tampresnis ryšys tarp žmonių, esančių scenoje bei sėdinčių salėje. Spektaklis „Duetai“, visų pirma, yra buvimas kartu ir bendravimas. Norėjau, jog šiame spektaklyje žiūrovai ir aktoriai kartu gerai praleistų laiką ir užmegztų tarpusavio kontaktą.
V. K. Idėja yra apie tai, jog du yra įdomiau nei vienas. Tik per kitą žmogų gali pažinti save.
Spektaklyje pasakojamos istorijos nepasižymi itin giliu psichologiniu ar filosofiniu krūviu. Tad mūsų, kaip kūrėjų uždavinys, buvo jas papasakoti lengvai, paprastai ir svarbiausia – pozityviai.
- Kokia atmosfera vyravo repeticijose?
D. K. Tiesiog puiki – jauki, šilta ir draugiška. Ir be abejo, kartu ir darbinė. Mus supo profesionalūs ir šilti žmonės, kurie sudarė idealias sąlygas, todėl dirbti buvo malonu.
V. K. Dirbti buvo nelengva, visas procesas pareikalavo daug jėgų. Repeticijų atmosfera nebuvo panaši į romantinės komedijos kūrimą. Dažnai keisdavom sprendimus, mizanscenas. Buvo atvejų, kai Dainius, ieškodamas išeičių, tiesiogine to žodžio prasme rovėsi plaukus nuo galvos. O veidrodinė repeticijų siena, kaip koks vampyras, iš mūsų išsiurbė galybę energijos.
- Su kokiais sunkumais teko susidurti spektaklio kūrimo procese?
D. K. Pagrindinė kliūtis ir sunkumas buvo pati pjesė. Iš tiesų, ji yra labai neteatrališka, joje trūksta esminių dramaturgijos dalykų, todėl teko sunkiai padirbėti ją adaptuojant scenai. Pradžioje su pjese dirbome tarsi iš eigos, kiek skubotai, vėliau pastebėjome, jog procesas stringa. Teko daug ką koreguoti, karpyti ir keisti iš esmės. Tik po dviejų mėnesių intensyvaus darbo ėmė aiškėti tam tikri kontūrai.
V.K. Taip, pjesės koregavimas buvo problema. Dainius ją kaip pyragą pjaustė į gabalėlius ir dėliojo iš naujo taip, kaip norėjosi mums. Turėjo praeiti laiko, kol vaidinti pasidarė lengviau.
- Kaip manote, kuo „Duetai“ išsiskiria lietuviško teatro kontekste?
D. K. Na, klausimas iš esmės nėra mums Apie tai turėtų spręsti žiūrovai.
- Dainiau, Jūsų įspūdingas vaidmuo populiariajame „Urviniame žmoguje“ įstrigo daugeliui. Kuo jūsų sukurtus personažus „Duetuose“ galima sieti su „urviniu“?
D. K. Visus personažus jungia mano asmenybė, individualumas, juk vis dėlto, aš juos kuriu, tad neišvengiamai įdedu dalį savęs.
- „Duetų“ premjeros susilaukė audringų žiūrovų ovacijų. Gal spektaklis turės tęsinį?
D. K. Teatre, kaip ir gyvenime bei gamtoje, egzistuoja daugybė tęsinių ir kopijų. Šių procesų suvaldyti beveik neįmanoma. Todėl visiškai tikėtina, jog „Duetai“ taip pat turės tęsinį.
