Teatrui ypatingai svarbu ne tik auginti ir auklėti jaunąją žiūrovų kartą, bet ir pakviesti tuos, kurie neturi galimybių įsigyti bilietų. Net kelis spektaklius teatras ketina skirti vaikų namų auklėtiniams, rašoma teatro išplatintame pranešime spaudai.

Akcijos metu net keli spektakliai bus skirti vaikų namų auklėtiniams. Šią prasmingą iniciatyvą teatras ketina pratęsti ir ateityje.

„Uodų pasakos“ – spektaklis, sukurtas iš kelių gerai žinomų Vytauto V. Landsbergio pasakų – apie uodą Bambą („Rudnosiuko istorijos“), apie dinozaurus („Briedis Eugenijus“) ir apie kvailą erelį („Rudnosiuko istorijos“). Paklaustas, kodėl kūrė pasaką būtent apie uodus, o ne apie kokius kilnesnius gyvūnus, spektaklio autorius teigia, kad uodai – labai lietuviškas sutvėrimas. Todėl spektaklyje ir skamba smagus bei nedviprasmiškas uodų liaudies himnas. Tačiau pasaka nebūtų pasaka, jei nesibaigtų gerai. Taip ir „Uodų pasakose“ – nežmonišką uodų zyzimą bei norą kandžiotis ir gelti pakeičia dieviška meilė Dievo karvytei.

„Kūryba vaikams – labai platus terminas. Galima klausti – kas yra tie vaikai, nuo kelerių metų prasideda vaikystė ir kada ji baigiasi? Galima klausti ir kitaip: ar suaugę, kurie mušasi, keikiasi, geria, zyzia, apkalbinėja vieni kitus, kurie bando pameluoti ar ką nors pavogti, nėra nesubrendę vaikai? Ir iš vis – kada žmogus laikytinas subrendusiu, atsakingu ir kada jam jau nebereikia pasakų?“, sako rašytojas ir spektaklio režisierius, įsitikinęs, kad pasakų reikia visokio amžiaus skaitytojui ir žiūrovui.

Žymi serbų dramaturgė B. Srbljanović, kraupių įvykių Balkanuose liudininkė, sukūrė pjesę, visą Europą sukrėtusią atvirumu ir žiaurumu, įvilktu į nerūpestingo žaidimo rūbą. Čia keturi vieno kiemo vaikai žaidžia „namus”, o šiame žaidime lyg vandens laše atsispindi visas juos supantis pasaulis – vaikiškai išdidintas, bet nė kiek nesušvelnintas ir nepagražintas. Vaikai su neįtikėtinu kruopštumu ir rimtumu susikuria savą mikropasaulėlį, nesuvokdami, kokiu baisiu įkalčiu, liudijančiu prieš pasaulio galinguosius, jis tampa. Rimo Tumino „Šeimyninės istorijos” – tai ne tragifarsas ir ne groteskas. Tai šokiruojančiai linksma ir azartiška komedija, meistriškai sukurta iš talentingų improvizacijų. Apie karo ir išsigimusių šeimos tarpusavio santykių baisumą čia garsiai netrimituojama, visas siaubas tarsi paslėptas įkvėptos ir kupinos gyvybės jaunų aktorių vaidybos, tačiau jis vis dėlto prasiskverbia pro šį pašėlusį žaidimą ir nepastebimai įšliaužia į sąmonę.

Pasak režisieriaus, drauge su aktorėmis jie eksperimentavę su žaidimo ir realybės, juoko ir siaubo ribomis. Aktorėms „Šeimyninės istorijos” tapo svarbia sceninio meistriškumo mokykla, o režisieriui Rimui Tuminui – įdomiu kūrybiniu nuotykiu atrandant šiuolaikinę dramaturgiją.

„Mažasis princas“ – istorija apie gyvenimo pažinimą. Apie mažo žmogaus pirmuosius žingsnius į didelį pasaulį. Apie viltį ir neviltį. Apie sielos virpėjimus ir sūkurius. Šią istoriją pasakoja žmonės, turintys fizinę negalią. Tačiau tai netrukdo jausti ir suprasti. Juk, „matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematoma.“

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją