Ši ryški, jaunatviška, chuliganiška kūrybinė komanda naujajame spektaklyje ne tik pristatys sodriausių šekspyriškų personažų galeriją, neįtikėtiną komedijų ir tragedijų dermę, veiksmo ir situacijų variacijas, bet ir pabandys žiūrovams užduoti keletą mįslių, rašoma spektaklio kūrėjų pranešime spaudai.
Ar tikrai verta aklai tikėti autoritetais? Ar galima abejoti didžiuosius kūrėjus apipynusiais, sustabarėjusiais mitais, meniniais pramanais? Kas iš tiesų slypi Šekspyro kūryboje ir kas slepiasi už Šekspyro? Šiuos klausimus savo aktoriams iškelti padėjo režisieriaus G. Varno įžvalga.
“Manau, kad mūsų visų labai mėgstamas ir mylimas Šekspyras nėra „grynai“ renesanso rašytojas, kaip daug kur rašoma. Juk jis gyveno renesanso pabaigoje ir baroko pradžioje: 1600 – 1612 -ieji yra jau barokas... Taip, pirmosios komedijos, kronikos yra gana „renesansiškos“. Tačiau tiek tragedijos, tiek vėlyvosios pasakos, tokios kaip „Audra“, „Cimbelinas“, „Žiemos pasaka“, yra gryniausias barokas. Gryniausias! Barokas prieštaringas savo ryškiais kontrastais, iliuzijomis ir prarastomis iliuzijomis. Šis stilius labai teatrališkas. Teatras čia tiesiog trykšte trykšta: konfliktas, drama, dramatizmas, tragizmas, žmogaus ir kaukės arba žmogaus ir vaidmens santykis. Tai daugiaveidis, dinamiškas menas, mėgstantis priešpriešą tarp realybės ir iliuzijos,” - sakė G.Varnas.
Šios režisieriaus mintys leidžia šiek tiek praskleisti uždangą nuo būsimosios “Šekspyriados” mįslių.
Galima teigti, kad kiekvienas nūdienos dešimtmetis atveria savitą, tam laikui būdingą Šekspyrą. Naujoji Gintaro Varno premjera – tai montažinė polifoninė kelionė per ketvertą skirtingų Šekspyro pjesių – nuo komedijų iki didžiųjų tragedijų, paremta pagrindinių personažų ir situacijų bei scenų paralelizmu. Paraleles savo pjesėse dažnai naudojo pats V. Šekspyras – komedijose jis dažnai supina ne tik kelias paraleliai besivystančias siužetines linijas, skirtingų socialinių sluoksnių personažus, bet ir įvairius kultūrinius sluoksnius, netgi pasaulius.
Šis kūrybos principas leidžia atskleisti ypač sodrią žmogiškosios prigimties spalvų paletę. G.Varno “Šekspyriadoje” rožinius, skaidrius meilės išgyvenimus, polėkį ir aistrą skanauti, mėgautis gyvenimu azartiškai vaidina jaunieji Utopios aktoriai. Švelni, pastelinė, vaiski tematika palaipsniui peraugą į sodrų nevilties, lemtingų apsisprendimų, aistrų ir mirties purpurą, meistriškai modeliuojamą talentingiausių Jaunimo teatro aktorių vaidyboje. Skirtingos aktorinės mokyklos, aktorinių ir žmogiškų patirčių įvairovė, daugiabriaunis požiūris į didžiojo klasiko kūrybą, labai ryškių asmenybių paletė išbaigia šį unikalų “Šekspyriados” kūrybinės komandos teatrinį nuotykį.
Naujausioje savo premjeroje G.Varnas ne šiaip montuoja aktualesnes ar įdomesnes Šekspyro pjesių ištraukas. Režisūrinės inscenizacijos kompozicijos principas paremtas paties didžiojo dramaturgo kūrybine biografija, o tiksliau – jos milžiniškais kontrastais. Jis pradėjo šviesiomis meilės ir jos troškimo kupinomis komedijomis, vėliau įvyksta lūžis, jo kūryba “tamsėja”, kol pasiekia tragišką neviltį ir pabaigoje, tarsi epiloge, Šekspyras vėl susitaiko su pasauliu savo pasakose. Šiuo principu kuriama ir “Šekspyriados” istorija, kurios pagrindinės idėjinės gairės – “visas gyvenimas – teatras, visas pasaulis vaidina”.
Spektaklio akimirkos:
