Tai nėra nei sporto, nei kokia kita arena, tai yra didelė erdvė, kurią galima pritaikyti labai įvairiai. Tai - erdvė, kurios kaip tik labiausiai ir reikėjo Vilniui. Šiuolaikinės teatro erdvės tokios ir yra - vadinamos juodosios dėžės, kur galima įvairiai išdėstyti žiūrovus, įvairiai formuoti sceną, esi visiškai laisvas. Itališko tipo tradiciniai teatrai nebeatitinka šiuolaikinių poreikių. Dėl to visada kalbėjau apie poreikį tokios erdvės, kuri nebūtų išoriškai, „fasadiškai“ graži, o tiesiog funkcionali. Buvę Ledo rūmai kaip tik ir yra tokia erdvė.
Kaip nauja erdvė įtakos jūsų ateities kūrybą?
Nauja erdvė įtakos mano ateities kūrybą. Tiesa sakant, kokius penkis metus galvojau iš viso nebedirbti Lietuvoje. Tiesiog nebuvo prasmės statyti spektaklių, kurio po to nėra kur parodyti. Be to, turiu labai daug pasiūlymų statyti užsienyje – M. Gorkio „Dugne" Oslo nacionaliniame teatre, Stokholme - operą, spektaklius Reikjavike, Paryžiuje, Peterburge ir t.t. Taigi, galvojau tiesiog daugiau statyti užsienyje, o Lietuvoje dirbti tik labai laboratorinio principo darbą. Matyt, salės atsiradimas gerokai koreguos planus. Dabar galvojame apie naujo repertuaro sukūrimą.
Ar bus įmanoma sulaukti artimiausiu metu užsienio teatro trupių iš Vakarų Europos, Japonijos Teatro arenoje?
Taip. Manau, kad būtent arena yra tinkamiausia vieta kviesti užsienio trupes. Ji labiausiai atitiks šiuolaikinio teatro standartus. Įvairiai moduliuojant erdvę, ji bus labiausiai tinkama užsienio teatrų gastrolėms. Organizuodami „Sirenų festivalį“, dažnai susidurdavome su problema, kad nebūdavo tinkamų erdvių parodyti spektaklius, kartais dėl to ir negalėdavome jų atvežti. Kitas dalykas - kiek iš viso čia bus galima pakviesti spektaklių iš užsienio dabar? Šiuo metu vykstanti politika parodo, kad mums dabar nereikia nieko, kas ne mūsų. Tam ir nenorima skirti lėšų. Ateity, manau, bus mažiau užsienio teatro, deja.
Daug laiko praleidžiate užsienyje, ar nebus namai be šeimininko?
Taip, praleidžiu daugiau laiko užsienyje nei Lietuvoje. Man nenusibodo mano visos odisėjos, jos mane įkvepia, todėl visuomet įdomu grįžti namo, į Vilnių, kurį myliu, kur yra daug draugų, kur visuomet bet kokie sumanymai, pradžios, kurios bevyktų vėliau, prasideda čia. Tai mano kūrybinės atspirties vieta.
Ką šiuo metu statote?
Šiuo metu vis dar statau „Hamletą“. Beje, šis spektaklis nuo premjeros labai pasikeitęs. Buvo sugalvotas kaip ištisas kūrybinis procesas, tai ir vyksta, iš tikrųjų nepabijosiu pasakyti, kad spektaklis stiprėja, tobulėja, daug dirbame toliau su šiuo spektakliu. Ruošiuosi naujam pastatymui, kuris įvyks Norvegijos nacionaliniame karališkajame teatre, pradėsiu repetuoti šį pavasarį, tai bus M. Gorkio „Dugne".
Jūs pastatėte labai vyrišką ir ryžtingą Hamletą, bet neleidžiate jam laimėti. Kodėl?
Todėl, kad Hamletas nieko ir nelaimi iš tikrųjų. Jis netampa karaliumi, be to, jis neišvengia Klaudijaus likimo. Jis pats tampa žmogžudžiu. Tai jis supranta. Tai ir yra tragedija. Apskritai tragedija - supratimas, pažinimas. Hamletas nepaveldi nei karalystės, nei tampa karaliumi, bet vis dėlto jis užbaigia tą sugverusią gadynę, bet, žinoma, jo laimėjimai yra ir abejotini. Ką jis iš tikrųjų laimi, tai esamąjį laiką. Jis apsispręsdamas nedaryti jokių kompromisų, maksimaliai išgyvena savo esatį.
Ar galvojate kada statyti Valstybiniame dramos teatre, ar, kaip sakoma, savo šalyje kursite tik savam teatrui?
Kad nekviečia valstybiniai teatrai. Prieš sukurdamas savo teatrą, dešimt metų dirbau Nacionaliniame teatre. Galima sakyti, labai sėkmingai, nes spektakliai buvo ir novatoriški, ir lankomi žiūrovų. Bet mane vis tiek iš jo išgujo. Tai ir buvo priežastis turėti savo atskirą teatrą, nes kitaip likčiau tiesiog be darbo. Išimtis tik Klaipėdos teatras, ir aš ten važiavau, ir stačiau spektaklius.
Kodėl jūsų spektakliuose nevaidina aktorė Elžbieta Latėnaitė? Ji, mano manymu, puiki aktore. O kaip Jums?
Ji - puiki aktorė. Ir daug Lietuvoje yra puikių aktorių, bet tie susitikimai yra dažnai kažkokie atsitiktiniai, nenusakomi, kaip atsiranda pas mane aktorius, kas jį pritraukia. Nebūtinai renkuosi pagal tai, kas yra geras aktorius. Daug ką diktuoja ir pati medžiaga, kažkokie sutapimai, likimo dalykai. Pačiam gaila, kad netenka dirbti su daugeliu aktorių, su kuriais tikrai norėčiau dirbti ir kurie tikrai yra puikūs.
Kokie yra didžiausi šių dienų iššūkiai Lietuvos teatrams? Ar vyksta abipusis dialogas tarp valstybes ir teatro atstovų? Ar valdžios atstovai girdi ir supranta jūsų problemas?
Dialogas yra labai formalus ir dirbtinis, visą laiką sukasi tos pačios temos ir problemos, kurios niekaip neišsisprendžia, nepriklauso nuo teatrų finansavimo. Galima sakyti, iki šiol neatsirado naujų erdvių rodyti spektaklius, o tai - gyvybiškai reikalinga teatrams, naujų teatrų atsiradimams. Valstybiniai teatrai merdi, juose nepasikeitusi nei sistema, nei vaidyba, galima sakyti, nuo Tarybinių laikų. Tik šiuo metu akivaizdi tendencija - valstybiniai teatrai kuria komercinius repertuarus, iš esmės Brodvėjinius. Paradoksali situacija - tarsi tuo turėtų užsiimti nepriklausomi teatrai, o yra atvirkščiai, nors valstybinių teatrų tikslai yra iš esmės kitokie.
Kokioje stadijoje šiuo metu yra Lietuvos teatras? Premjera – vos ne kas antrą dieną, ar tai – teatro atgimimas?
Reikia pažiūrėti, kokios tos premjeros. Čia ne kiekybės dalykas. Šiuo metu statoma labai daug prasto lygio spektaklių. Išrankus, reiklus žiūrovas beveik dingsta.. Žiūrovas pradeda žiūrėti į teatrą kaip į televizorių, žiūrovas nebereikalauja išskirtinumo iš teatro. O teatras turėtų būti toks įvykis, kuris pakeistų kažką tavyje. Visokio „šlamšto“ daugėja... Kita vertus, gal tai irgi nėra blogai, nes iš tos visos blogybės, galbūt, atsiras ir gerų dalykų. Ateina nauja režisierių, aktorių karta, jų ambicijos yra rimtos, jie nedaro komercinio teatro. Jaunuose žmonėse glūdi teatro ateitis. O kultūrinė politika nesąlygoja jų atsiradimo. Jauniems žmonėms labai sunku ateiti į valstybinius teatrus. Jie nelabai ir rūpinasi jaunimo atėjimu.
Kažkada jus laikiau elito atstovu, dabar jūs lyg ir „einate į žmones“, kas atsitiko? Šiaip tai jus sveikinu su tuo. Iš esmės mane erzina tas elitas, kuris nenori kalbėti apie mums neaiškius dalykus, vaidina, tai paaiškinkite, kaip tą meną suprasti, gal pradėsime?
Yra labai didelė takoskyra tarp to vadinamojo elito ir žmonių. Jei paimtume tarkite „Šiaurės Atėnus“, „Septynias meno dienas“, „Kultūros barus“, pamatytume, kad jų tiražas yra koks 2 tūkst. ir tai yra tie patys skaitytojai. Mano galva, teatras turi būti Šekspyriškos dvasios, tai buvo teatras, kurį žiūrėdavo ložėse karalienės, o parteryje sėdėdavo piratai. Ir vieniems, ir kitiems buvo įdomu. Savo esme tai buvo ir elitinis, ir bendražmogiškas dalykas, koks ir turi būti teatras. Iš esmės norėčiau pacituoti Gorkio „Dugno" vieno personažo žodžius: „Visi esame žmonės, ta prasme, kad kiekviename iš mūsų telpa visi žmonės, ir Mohametas, telpa ir Jėzus Kristus".
Todėl neskirstau žiūrovų į elitinius ir ne, ir mūsų teatrą lanko labai įvairūs žiūrovai - skirtingo amžiaus...Tai mane džiugina. Ypač šiais laikais nesinori užsidaryti autistinėje klaustrofobijoje, kurti hermetišką teatrą, kuris būtų reikalingas tik sau pačiam. Beje, tai pabandėme daryti su „Hamletu“, galvodami, kad svarbiausia yra procesas, užduoti sau klausimus ir į juos atsakyti, o nesvarbu koks bus spektaklis. Prieš du metus, kai pradėjome jį kurti, tos temos buvo visiškai neaktualios, pvz., kas tu esi?Visiems buvo aišku, kad tarkime, esu sėkmingas verslininkas. Bet laikas padarė savo korekcijas. Dabar spektaklis labai lankomas, ir to nesitikėjome pradėdami statyti spektaklį.
Ar jaučiatės laimingas ir atradęs save teatre? Koks buvo jūsų pažinimo kelias?
Jaučiuosi atradęs save ir laimingas. Man atrodo, kad laimė apskritai yra daryti ir dirbti tai, kas tau patinka, kas sekasi. Teatras apima labai daug gyvenimo sričių. Tai ir bendravimas su žmonėmis, ir literatūra, ir dailė bei muzika, teatras - tai instrumentas analizuoti ir save, ir gyvenimą. Mūsų teatras susijęs su pastoviomis gastrolėmis, kelionėmis, taigi, tai tenkina beveik visus mano poreikius, todėl man nereikia kažkokių specialių atostogų. Savo kūrybos net neskiriu nuo savo gyvenimo, tai labai susiję dalykai.
Kokių savybių reikia žmogui – režisieriui?
Pagrindinės savybės režisieriui - tai tolerancija, kantrybė ir mokėjimas matyti į priekį, kaip gali vystytis vaidmuo, tarkime, pastabumas, smalsumas. Dažnai manoma, kad režisierius turėtų būti valdingas, diktatoriškas, protingas, suprantantis viską pats. Iš tikrųjų, pagrindinė režisieriaus savybė yra sugebėti sukurti kūrybinę atmosferą, kur žmonėms yra smagu reikšti savo kūrybinę iniciatyvą. Žinoma, reikia mokėti visa tai suvaldyti, diplomatijos.
Kodėl jūs vis pasirodote su kita ir kita moterimi, jos pasireklamuoja ir vėl išsiskiriate? Ar nemanote, kad jumis naudojasi? Ar jūs naudojatės jomis?
Iš tikrųjų, taip nėra. Tai - spaudos išpūstas dalykas. Mano visos draugystės buvo rimtos ir ne tiek jau daug jų buvo.
Ar šiuo metu esate su kokia nors moterimi? Ir kas jums yra meilė?
Meilė man yra viskas. Tai yra svarbiausias eliksyras gyvybiškumui, kūrybai, tiesiog kasdienybei.
